Ar meilė gali mums suteikti garantuotos laimės? Ar tikrai, radę antrąją savo puselę, tampame viskuo patenkinti? Ne, prieštarauja psichoanalitikai, nes netgi tada, kai nuslūgsta pirmasis dviejų širdžių susiliejimo žavesys, meilė vis tiek nerimsta ir nepasiduoda logikai.
Nepaaiškinamas ilgesys
Meilė yra paslaptis ir tiems, kurie jos apimti, ir tiems, kurie ją stebi bei analizuoja iš šalies. Mes ją jaučiame, tačiau nesuprantame.
Ryšys, mus siejantis su mylimu žmogumi, nepaaiškinamas. Traukia ne tik jo išvaizda, vertybės, bet ir neįvardijama paslaptis. Kas yra toji paslaptis? Argi ne tai, ką iš tikro patys slepiame savo sieloje: ilgesį kažko, ko stokojome vaikystėje, tą nenusakomą, priverstinę kančią?..
"Meilė paliečia tą mūsų asmenybės dalį, kuri nepažįstama mums patiems, - sako psichoanalitikas Patrickas Lambouley. - Kiekvieno žmogaus širdyje slypi dalelė pražūtingos tuštumos, galinčios mus sugriauti. Meilė - ne kas kita, kaip dviejų kančių, dviejų netobulumų susitikimas. Su mylimu žmogumi mes dalijamės tai, ko skausmingai trūksta mums patiems."
Meilė išreiškiama ne prašymu: "Duok man tai, ką turi pats ir ko trūksta man", o veikiau prisipažinimu: "Man patinka tavo atrastas kelias..." P. Lambouley sako, jog dažniau išyra tos poros, kurios mano, jog yra nelaimingos todėl, kad "antroji puselė" joms netiko, ir todėl jos esą turinčios pakeisti partnerį.
Mylėti - reiškia bijoti
Savo darbe "Nepasitenkinimas kultūra" Froidas šią baimę aiškina taip: mes puolame į priklausomybę nuo kito, nes mums nuolat reikia, kad jis pritartų mūsų egzistavimui. Iš čia ir kyla praradimo baimė.
"Meilė visada yra rizika, - teigia filosofė Monique Schneider. - Tas svaiginamas jausmas kartais toks atstumiantis, ir žmogus, bijodamas savo meilės jėgos, gali ją sugriauti arba sumenkinti jos reikšmę pasinerdamas į reikalus, kurie sutvirtintų jo savarankiškumą. Visa tai darome tam, kad apsigintume nuo bauginančios kito žmogaus valdžios mūsų atžvilgiu.
Froidas pabrėžia: Erotas (geismo dievas) ir Tanatas (mirties personifikacija) - neatsiejami: aš tave myliu - vadinasi, aš tave griaunu.
Erotas - tai mūsų troškimas susilieti vienam su kitu meilėje; Tanatas - mirties trauka, kuri skatina mus nutraukti šį ryšį, kad mūsų "Aš" liktų visagalis. Meilė išveda mus už savo pačių ribos, todėl mūsų "Aš" su ja kovoja.
"Sunku atsisakyti savęs, - sako psichoanalitikas Jeanas Jacquesas Moscovitzas. - Meilė visada kankina, nes paliečia mūsų esmę - tai, kas mes esame šiame pasaulyje. Tai supranta nedaugelis. Ir jie mėgaujasi vienatve, nes jaučiasi apsisaugoję nuo su meile susijusio mirties impulso. Bet jeigu pavyksta įveikti meilės teikiamą kančią ir jos prieštaras, mes įžengiame į kitą - nuostabią jausmų erdvę."
Tikroji meilė nėra verslo kontraktas - jos nerimastingumas pavojingas abiem partneriams. Ir jeigu, kitam atsiribojus, mus aplanko abejonės, ar išties esame jo mylimi, neskubėkime daryti išvadų: galbūt jis tik bijo prarasti save.
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą