Tėvų auklėjamoji veikla nusakoma vertinant vaiką. Kodėl tėvai turi būti geri? Žinoma, kad išauklėtų "gerus vaikus".
Norite, kad vaikas užaugtų sveikas, protingas, stropus, ryžtingas, mandagus kaimynams, linksmas draugams ir rūpestingas tėvams?
Siekdami šio rezultato, jūs rizikuojate prarasti gebėjimą vertinti gyvenimą kaip nepakartojamą akimirką ir imti viską vertinti tik pagal principą "gerai - blogai", "teisinga - neteisinga", "turėtų būti - neturėtų būti".
Maža to, jūs imsite ir vaiką matuoti šia liniuote: "Tu turi atitikti tai, kas gerai, teisinga ir kaip turėtų būti, raudamas su šaknimis iš savęs kas blogai, neteisinga ir neturėtų būti".
Šitaip jūs trukdysite vaikui paprasčiausiai gyventi ir nepastebėsite, kokia kaina jam pavyksta būti pavyzdingam.
Tuo tarpu vaikas nuspręs, kad jo tikrieji troškimai ir jausmai (ypač "blogi" ir "neteisingi") nieko nejaudina ir kad jo vidinis pasaulis, originalios ir kartais keistos idėjos, pasaulėžiūra niekam neįdomūs ir nereikalingi. Ir kad pagrindinis jo uždavinys - būti geru berniuku ar mergaite.
Galimas daiktas, tokiu atveju jūs gausite patvirtinimą, jog esate "geri tėvai", bet prarasite nepakartojamą kito žmogaus pasaulį, galimybę pamatyti, kaip jis kuriasi, auga, nusidažo daugybe spalvų.
Įpratintas būti "geras" ir "teisingas", vaikas praras savo vertės ir unikalumo pajautą, o kartu - gyvenimo džiaugsmą ir prasmę.
Tobulybės siekimas trukdo tėvams.
Siekdami žūtbūt viską daryti teisingai, jie vargiai sugeba matyti patį vaiką, jausti jį ir suprasti, ką jis nori pasakyti, ko jam iš tikrųjų reikia.
Parengė Vilma Klumbienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą