Humoras priveda iki žmogžudysčių

Humoras priveda iki žmogžudysčių

Juokas gydo ir suartina žmones, tačiau gali greit virsti patyčiomis ir netgi privesti prie žmogžudysčių ir teroristinių aktų. Koks yra mūsų televizinis humoras, kada juokauti dera, o kada ne, kuo skiriasi skirtingų tautų humoro jausmas, „TV publika“ klausė psichologo Vytauto Čepo.

Image removed.Kraštutinio humoro pavojai

Humoras gali privesti iki kraštutinumų ir teroro aktų. Prieš metus Prancūzijoje satyrinis laikraštis „Charlie Hebdo“ viršelyje išspausdino karikatūrą, pašiepiančią musulmonų pranašą Mahometą, ir tai išprovokavo žudynes. Teroristinio akto metu „Charlie Hebdo“ redakcijoje buvo nužudyta 12 žmonių.

Pasak psichologo V.Čepo, tokios karikatūros nėra humoras, tai tyčiojimasis. „Tai yra baisus dalykas. Ar galima pavadinti humoru karikatūras, kuriose Mahometas pavaizduotas besituštinantis tualete? Kadangi mes, europiečiai, esame netikintys, tai nelabai kreipiame dėmesio į Kristaus atvaizdą. Mums vienodai, kur jis pastatytas ar paguldytas. Musulmonams Alachas ir Mahometas yra šventi dalykai. Dėl jų jie yra pasiruošę žudytis, aukoti kitų gyvybes. Jiems tai yra įžeidimas, joks humoras“, - teigia psichologas.

V.Čepas nepalaiko „Charlie Hebdo“ redakcijos. „Jokiu būdu dėl karikatūrų žudyti nedera, bet aš nesu ir tas „Charlie Hebdo“. Tikrai neičiau su tokiu plakatu. Reikia gerbti kitų kultūrų simbolius. Ne iš visko galima juoktis, tyčiotis. Įsivaizduokite, kad veikėjas iš „Charlie Hebdo“ nupaišo jūsų motiną, kurią dulkina belzebubas. Ar čia būtų humoras? Tikriausiai ne. Tai atsistokite į to giliai tikinčio musulmono vietą, pabandykite pamatyti, kaip jis mato. Jiems tai šventybių šventybė, dėl ko jie gyvena, su kuo gimsta, su kuo miršta. Reikia į šituos dalykus atsižvelgti“, - sako V.Čepas.

Kada juokas lieka nesuprastas?

Apskritai pokštai gali likti nesuprasti dėl daugybės dalykų. Pirmiausia, pasak V.Čepo, dėl žmonių skirtumų: „Yra tautos mentalitetas. Vargana, įžeista, laikanti save kentėjusia tauta labai jautriai žiūri į bet kokį humorą. Daug kas priklauso ir nuo žmogaus auklėjimo, šeimos. Religingose šeimose auklėtiems vaikams sunku su humoru. Jie nepriima daugybės dalykų. Nemažai priklauso ir nuo juokautojo. Vienas tą patį anekdotą gali papasakoti labai subtiliai, gražiai, šmaikščiai, o kitas pasako kaip įžeidimą.“

Netgi tautos gali susipriešinti dėl netinkamo pajuokavimo. „Humoras yra specifinis dalykas. Kas juokinga rusams, tai visiškai nejuokinga anglams arba atvirkščiai. Daug priklauso nuo žmogaus auklėjimo, asmenybės struktūros, jo išsilavinimo, apsiskaitymo“, - detalizuoja pašnekovas.

Iš kai kurių dalykų juoktis negalima. „Negalima juoktis iš negalios, stigmas turinčių žmonių, tyčiotis iš vaikų šveplumo ar kitų dalykų, nes tai fiksuojasi kaip trauma visam gyvenimui. Chamizmas nėra humoras“, - teigia psichologas.

Galų gale, V.Čepo tvirtinimu, reikia žinoti, kada ir su kuo pajuokauti: „Negali atėjęs į žmonių grupę pradėti pasakoti anekdotų tų žmonių beveik nepažinodamas. Dažnai taip būna. Ateina koks chamas ir pradeda pasakoti anekdotus apie antrą galą, o čia sėdi religingos močiutės. Tada jas ištinka šokas. O tas pats žmogus nuėjęs į kokią darbininkų terpę su tokiu pačiu juokeliu būtų labai vertinamas, mylimas ir laikomas linksmu.“

Televizijos laidos, anot psichologo, pasiekia daugybę žmonių, todėl ir čia dažnai juokautojai gali būti nesuprasti. „Televizinis humoras turėtų būti subtilesnis, nes nežinai, ar kitoje ekrano pusėje sėdi vienuolė, ar darbininkas“, - priduria psichologas.

Dominuoja primityvūs pokštai

Anot V.Čepo, riba tarp humoro ir patyčių labai plona: „Patyčios nėra humoras. Tai yra atskirų žmonių, organizacijų ar institucijų įžeidinėjimas. Humoras yra perkeltinės prasmės parodymas, pažiūrėjimas iš šono, situacijos pamatymas kitu kampu. Humoras turi būti subtilus. Ne visą laiką akivaizdus. Gal žmogus kitą kartą tik po valandos supranta, kur buvo pokšto esmė. Mūsų televizijoje to subtilumo labiausiai ir trūksta.“

V.Čepo tvirtinimu, televizijoje dominuoja primityvus humoras. „Pas mus humoras dažniausiai apie antrą galą, seksą, tuštinimąsi. Tai vis dėlto humoras, bet toks vaikiškas, jaunatviškas, netinkamas rodyti per televiziją“, - teigia psichologas.

Pajuokavimas turėtų būti nepiktas. „Man patiko, kaip amžiną atilsį Vytautas Šapranauskas pajuokavo apie aktorius Storpirščius. Laidoje jie grojo gitaromis, o V.Šapranauskas lyg tarp kitko paklausė, ar pirštai jiems netrukdo. Čia subtiliai buvo užsiminta apie pavardę, o ir Storpirščiai neįsižeidė, labai kvatojosi ir subtiliai atsakė. Ir žiūrovui nebuvo ko piktintis“, - prisimena V.Čepas.

Visgi iki taktiško humoro mūsų televizijos laidų vedėjams dar toli. „Deja, mes iki prancūziško, elegantiško humoro nepriaugome. Pas mus humoras kaimiškas, susietas su kaimo kultūra, kuri dažnai yra šiurkštoka, todėl riba tarp įžeidimo ir pašiepimo ir pas mus maža. Žmogus, norintis būti inteligentu ar manantis, kad toks yra, dažnai įsižeidžia, bet dėl to nereikia jaudintis. Kokioje terpėje gyvename, toks ir mūsų humoras“, - sako V.Čepas.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder