Ir keturmetis gali patirti meilės išgyvenimą

Ir keturmetis gali patirti meilės išgyvenimą

Jeigu, sakydami "meilė", turėsime galvoje ypatingą požiūrį į kitą žmogų, tokį požiūrį, kuris jį daro išskirtinį, nuostabų, kai kiekvienas susitikimas su šiuo žmogum prisipildo savitos prasmės, - tuomet, žinoma, vaikai gali tai patirti.

Į klausimus atsako ir konsultuoja patyrę psichologai:

Jūs turite omenyje požiūrį į tėvus, apskritai į žmones ar mergaičių ir berniukų santykius?

Santykius tarp mergaičių ir berniukų.

Nuo kokio amžiaus gali atsirasti tokie santykiai?

Patikimos statistikos nėra. Tačiau patirtis rodo, kad jau keturmečiai gali patirti minėtus išgyvenimus.

Ar vaikų seksualumo problema su tuo kaip nors susijusi?

Vaikų seksualumas - ypatinga tema. Jis labai skiriasi nuo suaugusiųjų seksualumo. Turiu omenyje tuos jausmus, kuriuos vėliau patiria suaugusieji, - švelnumą, meilumą.

Vaikiška meilė - tai būtent išgyvenimai, požiūris, o ne fiziologija.

Ar šie išgyvenimai kaip nors paveikia vaiko elgesį?

Kaip ir suaugusiųjų. Pasaulis nušvinta kitomis spalvomis.

Kartais vaikas kitos lyties atstovo akivaizdoje staiga be aiškios priežasties ima drovėtis, sutrinka. Jis būgštauja, kad kažkas svarbaus gali būti pastebėta.

Vaikas intuityviai jaučia: TAI - labai asmeniška, slapta.

Norėdamas apsiginti, jis gali padėti šėlioti, maivytis, elgtis demonstratyviai.

Esame įpratę manyti, kad meilė skatina žmogų elgtis neįprastai, peržengti savo galimybių ribas. Ar tai būdinga vaikams?

Ikimokyklinio amžiaus vaikai retai kada siekia atlikti žygdarbį dėl mylimo žmogaus - grynai dėl psichologinių priežasčių.

Savo dvasines jėgas jie sutelkia tam, kad nuslėptų patiriamus išgyvenimus nuo pašalinių žmonių.

Gilūs jausmai bet kurį žmogų padaro beginklį. Jis bijo ironijos, pajuokos. Jis nerimauja, kad aplinkiniai gali nuvertinti tai, kas jam labai svarbu.

Būtų labai blogai, jeigu iš šių vaikiškų jausmų kas nors pasijuoktų. Ypač suaugusieji.

Kaip tai pakenktų?

Pasekmės gali būti gana rimtos. Išjuoktas vaikas nebepasitikės suaugusiuoju, savimi ir savo jausmais. Vėliau, suaugęs, bendraudamas su kitos lyties atstovu, jis nesąmoningai gali vengti švelnumo. To, kas kadaise vaikystėje buvo pažeminta.

Todėl ir jo šeimyniniai santykiai gali susiklostyti gana dramatiškai.

Vaikystė - tai įsidėmėjimo amžius. Todėl labai svarbu, kad iš vaikystės pasiimtume meilės kaip džiaugsmo supratimą. Kaip jausmo, kuris skirtas pradžiuginti kitą.

Jūs manote, kad meilė vaikui naudinga?

Meilė - ne tabletė. Jos neišrašysi kaip vitamino dvasiniam vaiko pasauliui praturtinti. Tai dovana. Tokia pat kaip talentas ar sveikata.

Kam vaikystėje pasisekė teisingai išgyventi šį jausmą, tas tapo dvasiškai turtingesnis.
Šiuo požiūriu, mylėti, žinoma, naudinga. Būti mylimam tėvų - vaikui įprasta. O čia jam atsiveria kitokia galimybė.

Betgi vaikas irgi myli tėvus?

Pirma - tai suaugusieji. Be jų vaikas negali egzistuoti. Jis tai supranta visa savo esybe. Antra - tėvus jis turi nuo gimimo. Čia nėra atsitiktinumo, susitikimo, pasirinkimo.

Kai vaikas myli kitą vaiką, tai yra kai kas ypatinga. Čia gimsta nepaprastas kito matymas. Tai susidūrimas su paslaptimi, gyvenančia jame, ir paslaptimi, esančia kitame žmoguje.

Kokia turėtų būti suaugusiojo pozicija vaiko jausmų atžvilgiu?

Reikia padėti vaikui teisingai išgyventi šį jausmą.

Nugalėti jį?

Ne. Išgyventi. Padėti suprasti, kas jam darosi.

Todėl, kad vaiką jaudina, netgi gąsdina jo būsenų neaiškumas. Jis, kaip ir suaugęs žmogus, patiria jausmų sąmyšį, bet nežino, kaip elgtis: kodėl visa tai, kuo tai baigsis?

Jeigu tarp vaiko ir suaugusiojo sukurtas pasitikėjimas, reikia su juo apie tai pasikalbėti, parodyti pasiryžimą pasidalyti su juo išgyvenimais. Tačiau ne tiesmukai.

Galbūt vertėtų papasakoti ką nors apie save, apie savo vaikystę.

Galbūt pamokyti, kaip pradžiuginti draugą.

O kaip elgtis pedagogams?

Taip pat kaip ir tėvams.

Ar reikia, pavyzdžiui, abipusę simpatiją jaučiančius vaikus pasodinti į vieną suolą?

Nereikia specialiai į tai atkreipti dėmesį. Negalima jausmų paviešinti. Užtenka netrukdyti. Saugoti vaiko vidinį pasaulį.

Ką daryti, jeigu bendraamžiai ima erzinti "porelę"?

Nukreipti jų dėmesį į ką nors kitą. Suprantu, tai nelengva. Svarbiausia, kad pats pedagogas būtų taktiškas.

Ar gali vaikiška meilė pakrypti į negerą pusę? Turiu omenyje, kai vaikai ima žaisti suaugusiųjų meilės scenas?

Jeigu žaidimai įgauna "kūniškas" formas, dera įsikišti. Tik ne šiurkščiai.

Tai vaidmenų žaidimas. Dažniausiai vaikai juos nusižiūri iš televizijos serialų, šeimos gyvenimo. Su rimtais jausmais tai nelabai susiję. Tikrų jausmų, kaip minėjau, vaikai nelinkę rodyti.

Tai vidinė žmogaus, nors ir mažo, nuosavybė.

Parengė Vilma Klumbienė

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder