Kalbėdama Marija negalėjo sulaikyti ašarų, o kartais - priešingai, prapliupdavo juoku. "Man atrodo, kad viskas buvo dar tik vakar, nors mūsų keliai išsiskyrė jau prieš penkerius metus", - sako ji.
Moteris iki šiol jaučia nuoskaudą dėl neišsipildžiusių svajonių. Gyvenimas taip susiklostė, kad žmogus, kurį ji teigia beprotiškai mylėjusi - kaip nė vieną kitą - dabar yra su kita. Kaip ir Marija, Tomas (vardas pakeistas) sukūrė savo šeimą, augina dukterį. Mažylė beveik tokio pat amžiaus, kaip ir Marijos dukrytė. O kažkada jiedu prisiekinėjo vienas kitam amžiną meilę ir negalėjo nė sekundei atsiplėšti vienas nuo kito...
Tomas ir Marija susipažino prieš septynerius metus, Klaipėdoje, per Jūros šventę. Pašnekovė prisimena save kaip labai užsispyrusią, aikštingą merginą, kuri buvo išlepinta vaikinų dėmesio. Marijai niekada netrūko gerbėjų. Ji ne kartą sulaukė pasiūlymo tuoktis. "Bet buvau tikra vėjavaikė, man rimti santykiai nerūpėjo. Kaip toj dainoj, meilė man buvo panaši į žaidimą... Pavaikščiodavau su kuo nors, pabosdavo - ir "ate".
Nesugebėjau karštai pamilti. Kartais tai suprasdavusi net puldavau į neviltį - kodėl aš tokia, gal man visai nelemta mylėt? O gal meilės iš viso nėra, gal tai tik išsigalvojimas, pasaka? Bet atsakymo nerasdavau... Turbūt skamba banaliai, bet mano gyvenimas visiškai pasikeitė, kai sutikau Tomą. Keistai susipažinome... Stovėjau ant Biržos tilto ir spoksojau į vandenį, susimąsčiusi klausiausi šventės aido, garsios muzikos. Tuomet išgirdau kažką šalia... čiaudint. O čia - jis, mėlynais marškinėliais ir aptrintais džinsais vilkintis vaikinukas tamsiomis akimis, na, lyg ir nieko ypatingo... Tik atkreipiau dėmesį, kad laikė du vanilinius ledus, kurie jau buvo stipriai aptirpę. Pamaniau, kad norėčiau ledo, o jis, tarsi skaitydamas mano mintis, ištiesė ranką: "Imk, čia tau. Vienas dviejų ledų niekaip neįveiksiu, o išmesti gaila - kažkoks geras dėdulė padovanojo", - tarė, ir paklausė: "O ko tu tokia liūdna? Jei kas nuskriaudė, sakyk, pasikviesiu tą gerąjį dėdulę ir mes kartu tą niekadėją pamokysim, kam tokią dailią mergaitę skriaudžia". Man pasidarė labai linksma... Pradėjom vaikštinėti po miestą, šnekučiavomės, net į medį buvom įsiropštę - jis man parodė savo mėgstamiausią vaikystės medį, kuriame nuolat sėdėdavęs."
Tačiau jie tąvakar išsiskyrė neapsikeitę telefono numeriais ir nesutarę kada nors dar susitikti. Gatvėje netikėtai prie jų priėjo mažasis Tomo brolis, kažką jam pasakė, ir naujasis pažįstamas skubiai atsisveikino, prieš tai pažadėjęs: "Kada nors dar būtinai susitiksim". Tuomet Marija nemanė, kad taip ir bus. "Buvo smagu kartu, bet iš pradžių nejutau didelio noro su juo susitikinėti. Iš pradžių... Praėjus dienai po pažinties, nejučia vis prisimindavau Tomą. Jis man netgi pradėjo vaidentis gatvėje - vis supainiodavau kokį nors vaikiną su juo... Man pasidarė baisu, kai po kokios savaitės supratau, jog jo ilgiuosi. Juk nieko apie jį nežinojau."
Lemtingas susitikimas
Praėjus maždaug mėnesiui jie vėl susitiko. Šįkart - autobuse. "Pastebėję vienas kitą, tarsi suakmenėjom. "Aš tavęs nė vienos dienos nebuvau pamiršęs... O tu?" - paklausė, nenuleisdamas nuo manęs akių. Vis dar neatgavusi žado atsakiau: "Aš... aš - taip pat". Po to jis pasakojo, kad visada apie mane galvojo, ir net bandė ieškoti - kasdien ateidavo ant Biržos tilto, žvalgydavosi, ar kur nepamatys manęs", - pasakojo Marija.
Nuo tada jie nebesiskyrė. Kasdien matydavosi: turėjo ką veikti kartu, nes buvo labai panašūs - abu romantikai ir, anot pašnekovės, truputį "kvaištelėję".
"Nuolat prisigalvodavom dalykų, kurie kitiems mūsų amžiaus žmonėms atrodo keisti ir nelabai suprantami. Elgėmės kaip vaikai... Pavyzdžiui, laipiodavom tvoromis; varžydavomės, kuris ilgiau išsilaikys nenukritęs. Arba vakare paslapčiom ateidavom į kokį nors vaikų darželį ir pradėdavom suptis... Nusipirkdavom kilogramą skanių šokoladinių saldainių ir valgydavom tol, kol pasidarydavo bloga... Kartais atvažiuodavom prie jūros ir visą naktį praleisdavom ant molo. Įsisupdavom į paklodę, apsikabindavom, ir stebėdavom bangas... Jis labai mylėjo jūrą. O ypač mėgom susirašinėti. Gyvenom tame pat mieste, bet kaip įmanoma dažniau siųsdavom vienas kitam laiškelius - atvirukus, mielus palinkėjimus."
"Saulė tave įsimylėjusi..."
Marija sako tikrąja to žodžio prasme pametusi dėl jo galvą. Jei Tomas kur bent dviem dienoms išvažiuodavo, ji labai jo ilgėdavosi, sapnuodavo. Tą patį pasakojo jausdavęs ir Tomas. Jis dažnai sakydavo, kad ji jam yra pati brangiausia žemėje, jog be jos gyvenimas būtų tuščias ir nemielas. "Šiandien tavo gimtadienis. Matai, net saulė šviečia skaisčiau nei paprastai - nes taip pat yra įsimylėjusi tave", - per 23-ąjį Marijos gimtadienį kalbėjo jai Tomas.
Pora puikiai sutarė. Anot Marijos, jie niekada nebuvo rimtai susipykę. Jei susiginčydavo, tai tik trumpam, dėl smulkmenų. Štai kartą Marija išsiruošė prie jūros apsirengusi labai vasariškai, nors buvo vėlyvas ruduo, pūtė stiprus vėjas ir lijo lietus. Tomas jai atidavė savo striukę, bet ji vis tiek iš šalčio kaleno dantimis. "Pamenu, kaip jis supyko. Susiginčijom - aš sakiau, kad nieko baisaus, nesusirgsiu, bet jam taip neatrodė: "Drebi kaip lapelis, kas bus, jei sunkiai susirgsi? Tu gi žinai, kad jaudinuosi dėl tavęs". Jis labai rūpinosi manimi. Kartais man atrodė, jog per daug, bet, kad ir kaip būtų keista, dažnai būdavo teisus: ir tąkart aš vis dėlto persišaldžiau... Visą savaitę gulėjau lovoj, apsiklojusi 5 antklodėmis - jis kas valandą nešiojo į lovą arbatą su medumi ir sekė pasakas apie princeses, nykštukus, elfus..."
Planavo vaikus
Marija ir Tomas beveik visą laiką praleisdavo kartu. Kalbėdavosi įvairiausiomis temomis - planuodavo savo vestuves, kiek vaikų turės, kaip juos pavadins, spėliojo, į ką jie bus labiau panašūs. Marija juokiasi prisiminusi, kaip jie negalėjo apsispręsti, kiek vaikų reikėtų susilaukti: "Aš noriu dviejų vaikų, o tu?" - "Ne, tau reikėtų pagimdyti tris!" - "Dieve, tris! O kas juos prižiūrės?" - "Aš su jais visą laiką žaisiu, skaitysiu knygeles ir pasakosiu, kaip mes susipažinom." - "Bet tu gi išeisi į darbą, o aš, aišku, visą dieną su vaikais sėdėsiu." - "Nejuokauk, man sunku būtų visą dieną ištverti darbe - jeigu norėsi, tu galėsi dirbti, o aš vaikus auginsiu."
Kita
Tačiau graži draugystė maždaug po dvejų metų netikėtai nutrūko. Tą laikotarpį Marija prisimena nenoriai: iki šiol skauda širdį.
Ji teigia nepajutusi, kad jų santykiuose kažkas pasikeitė. Bet kartą Tomas atsiuntė laišką, kuris ją išmušė iš vėžių. Laiške parašė, kad jiems geriau daugiau nebesimatyti, nes taip abiem bus geriau. Daugiau nieko nepaaiškino, tik pridūrė, kad jam labai sunku taip sakyti, ji visada jam liks brangi, bet kitos išeities - nėra. "Negalėjau patikėti. Klausiau savęs, gal tai sapnas? Deja... Jutau sūrių ašarų skonį, tad aiškiai supratau, kad tai realybė, o ne sapnas... Nežinojau, ką daryti. Bet negalėjau jam skambinti. Jutau per didelę nuoskaudą. Neskambino ir jis, nors tikėjausi. Vis vyliausi, jog pasakys, kad klydo, jog viskas bus taip, kaip ir anksčiau... Po kelių savaičių galiausiai susitikome. Vėl autobuse. Abu nežinojome, ką vienas kitam pasakyti... Jaučiau, kad kažką nuo manęs slepia. Bandžiau atvirai pasikalbėti, prašiau, kad papasakotų tiesą, kad ir kokia nemaloni ji būtų. Bet jis tepasakė, kad nenori manęs skaudinti, tad bus geriau, jei išsiskirsime... Supratau, kad nenori šnekėtis. Atsisveikinau ir išėjau... Ėjau gatve ir verkiau - ašaros plovė akių dažus, praeiviai mane keistai nužiūrinėjo, bet man tai nerūpėjo. Per daug skaudėjo širdį. Vis klausiau savęs, galvojau, gal ką padariau ne taip, gal aš kalta. Tačiau tarsi atsimušdavau į sieną - nieko nesupratau. Tas nežinios pusmetis, kai mes nesimatėm, kai negavau iš jo jokios žinios, buvo tarsi košmaras.
Jaučiausi siaubingai. Meldžiau Dievą, kad jį sutikčiau, nuolat jį sapnuodavau, nebuvo nė dienos, kad neprisiminčiau. Kartais susimąstydavau - kokia aš kvaila, nuleidžiu rankas, o juk reikia dėl savo meilės kovoti! Tačiau tuoj prisimindavau paskutinį mūsų pokalbį autobuse ir tas mintis vydavau šalin... Nepaisant to, visada laukiau ir net dabar tebelaukiu, kol jis paskambins, atvažiuos, pasakys, kad nori būti tik su manimi... Jog jam manęs trūksta...
Tokių minčių negalėjau atsikratyti net tada, kai pamačiau jį su kita moterimi. Susitikome naktiniame klube. Ji buvo visiška mano priešingybė - šviesi blondinė, labai aukšta, mėlynakė. Jie apsikabinę šoko, kai aš su drauge įėjau į salę. Lyg tyčia draugė nutempė mane prie netoli šokių aikštelės esančio staliuko. Aplinkui vaizdas tarsi susiliejo, nejaučiau žemės po kojomis, apėmė siaubingas liūdesys... Tomas, pamatęs mane, taip pat sutriko. Paėmęs merginą už rankos, ją išsivedė, bet netrukus grįžo, šįkart jau vienas. Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis. "Nenorėjau tavęs įskaudinti, - tarė. - Atleisk... Tu visada man liksi brangi, aš tavęs niekada nepamiršiu, bet mes negalime būti kartu. Turbūt toks jau mūsų likimas... Man buvo labai sunku apsispręsti, bet jaučiu, kad turiu būti su Agne. Žinau, kad tu būsi laiminga, to tau linkiu iš visos širdies. Lik sveika..."
Tebemyli
Po to pokalbio praėjo jau maždaug penkeri metai. Marija daugiau niekada nesikalbėjo su Tomu, bet ne kartą jį matė: gatvėje, prie jūros, parduotuvėje. Pasižiūrėdavo vienas į kitą ir nuleidę akis nuskubėdavo kas sau... Bendri pažįstami pasakojo Marijai, kad Tomas vedė tą pačią šviesiaplaukę, jiems gimė mergytė. Girdėjo, jog jų šeima graži, gerai sutaria. Tik vienas draugas pasakojo, kad Tomas kažkoks pasikeitęs, nebe toks, kaip anksčiau - daug dirba, visada susimąstęs. Taip pat Marija girdėjo, kad Tomas teiraujasi apie ją. Klausinėja, kaip ji gyvena, ką veikia, ar sveika dukra. Prieš dvejus metus Marija taip pat ištekėjo, už seno vaikystės draugo.
"Nebenorėjau būti viena. Ričardas geras, labai myli mane ir dukterį. Bet to jausmo, kurį jaučiu jam, nepavadinčiau meile... Šito niekada negalėčiau jam pasakyti, bet tai veikiau prieraišumas, o ne meilė. Aš iki šiol manau, kad daugiau nieko negalėsiu taip pamilti, kaip mylėjau Tomą. Turbūt tai kvaila, bet galvoju, kad iki šiol jį myliu... Ir visada mylėsiu... Nors jei mūsų keliai taip išsiskyrė, gal jis nebuvo atviras su manimi, gal melavo, jog esu jam tokia brangi. Šitas klausimas iki šiol man neduoda ramybės. Norėčiau su juo atvirai apie viską pasikalbėti, bet pati nedrįstu. Galbūt jis net neprisimena manęs. Nors manęs neapleidžia nuojauta, jog jis man iki šiol kažką jaučia, kad mes dar kada nors būsime kartu. Bet ir vėl mąstau kaip naivus vaikas, ar ne?"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą