Kai moteris skubina vyrą: jam: reikia daugiau laiko subręsti šeimai

Mes, vyrai, tikriausiai ne taip greitai kaip moterys įsitikiname, kad visam likusiam gyvenimui mums reikalingas būtent tas žmogus.

Tai nereiškia, kad nejaučiame jam meilės ir pasitikėjimo. Mes norime būti tikri savimi, įsitikinti savo pačių patikimumu.

Mano trisdešimt penkerių metų draugas taip ir nesukūrė šeimos, nes visos jo merginos labai skubėjo už ištekėti.

Skubėjimas ne stiprina ryšius, o juos ardo.

Suprantu, kai jaunimas, vos perlipęs paauglystės slenkstį, veržiasi iš tėvų namų, skuba tuoktis ir gyventi savarankiškai (užtat jų santuokos ilgai nelaiko), bet mes - subrendę žmonės!

Suaugęs vyras į moterį visų pirma žiūri kaip į sekso objektą, ir tik daug vėliau - visa kita. O moteris skuba vyrą įvertinti kaip sutuoktinį, ir jeigu pasirodei tinkamas - tuoj pat tempiasi į santuokų rūmus. Toks skubėjimas išprovokuoja priešingą rezultatą.

Vyras pats turi subręsti paskutinei santykių stadijai - santuokai. Tie vyrai, kurie po pirmosios nakties ima kalbėti apie vedybas, yra paprasčiausi melagiai arba trenkti piemenys. Subrendęs vyras savo laisvės taip lengvai neatsisako.

Mano sesuo ištekėjo būdama dvidešimties metų ir po dvejų metų išsiskyrė. Prieš vedybas jos būsimasis vyras dažnai lankydavosi tėvų namuose, mes jį priėmėm kaip savą.

Tas vaikinas labai norėjo vesti mano seserį. Metus laiko viskas buvo gerai, o paskui sutapo du įvykiai: sesuo ėmė lauktis vaiko, o jos vyras prarado darbą. Na, situacija tipiška: ėmė gerti.

Vyrukas tiesiog sužvėrėjo, pasidarė tikras psichopatas. Vieną dieną prisigėręs trenkė savo nėščiai žmonai į veidą, ir jų santuoka iširo.

Iki šiol mano sesuo negali suprasti, kaip tas žmogus, kurį ji pamilo, galėjo taip puikiai paslėpti savo tikrąjį veidą.

Taigi ji paprasčiausiai jo nespėjo pažinti! Kai kuriuos bruožus jis buvo užmaskavęs, ir tiek. Manau, kad susituokti skuba tie, kurie bijo, kad išaiškės jų tikrasis veidas.

Išėjęs iš savo draugės aš pats vos nepravirkau: juk viskas klostėsi gerai, mes puikiai sutarėme. Aš daug galvojau, ir supratau, kad ji siekia konkretaus tikslo.

Matydama, kad esu jai neabejingas, ji bando paskubinti mane, priversti ją vesti. Vadinasi, aš turėčiau ją vesti iš baimės prarasti?

Manau, kad tokia vedybų priežastis prie gero neprives. Ir apskritai gi ne veltui rankos tradiciškai prašo ne moteris, o vyras.

Vyrui reikia daugiau laiko subręsti šeimai, ir moterys neturėtų jų skubinti.