Kaip kalbėtis su vaikais

Visus prašymus ir paliepimus geriausia dėstyti trumpai, vienu dviem sakiniais. Apmąstykite, ką norite pasakyti. Tada sakykite paprastai ir tiesiai, pavyzdžiui: "Po dešimties minučių važiuosime į mokyklą". Visai nebūtina aiškinti: "Jei būsi nepasirengęs, paliksiu tave namie. Žinai, kad skubu į darbą, o per tave visada vėluoju. Man jau iki gyvo kaulo įgriso kiekvieną rytą tave raginti..." ir t.t. Vaikui irgi jau įkyrėjo jūsų priekaištai. Jie sukelia tik dar daugiau įtampos.

Jeigu vaikas ką nors iškrėtė, nereaguokite iš karto. Pasitarkite su savo sutuoktiniu, nusiraminkite, apgalvokite. Vaikui pasakykite: "Tai mane labai nuliūdino. Man reikia pagalvoti / Man reikia pasitarti su tėčiu". Kartais kankinamai laukti, ką tėvai nuspręs, yra pakankama bausmė.

Nesiblaškykite

Jeigu šeimos taisyklės numato, kad vaikams negalima vakare, nuo, sakykime, aštuntos valandos, išeiti iš namų pas draugus, o vaikas staiga pareiškia išeinąs "pas Tadą", verčiau nepradėkite klausinėti ir moralizuoti, o tik priminkite: "Žinai taisykles - vakare niekur nevaikščioti". Jeigu vaikas neatstoja, pakartokite esminę mintį: "Žinai taisykles".

Penkiolikmetis berniukas norėjo, kad mama jį nuvežtų į parduotuvę nusipirkti keletą dalių savo dviračiui. Mama pažadėjo su sąlyga, kad jis susitvarkys kambarį. Diena slinko, bet berniukas šios sąlygos nevykdė, tik reikalavo važiuoti parduotuvėn. Kai mama priminė apie nesutvarkytą kambarį, sūnus įniršo, ėmė šaukti jos nekenčiąs, spyrė į kėdę. Mama sukaupė jėgas, ramiai pasakė: "Taip elgtis negalima", tada stvėrė piniginę bei raktus ir išėjo pro duris. Ji nutarė pasivažinėti, kol pati nurims. Po valandos grįžusi kambarį rado sutvarkytą, o ant stalo gulėjo atsiprašymo raštelis.

Nenukrypkite nuo temos

Jeigu esate nelaimingi dėl to, ką padarė kitas asmuo, trumpai aptarkite tik tą vieną poelgį. Nevartokite žodžių "visada" ir "niekada". Vertinkite tik dabartinį elgesį, o ne buvusius ar būsimus poelgius.

Pavyzdžiui, grįžusi iš mokyklos dukra pasako, kad namų darbų neužduota. Prieš miegą ji prisimena, kad turi išspręsti dešimt matematikos uždavinių. Tėvus, žinoma, knieti apiberti ją priekaištų tiradomis, kurios iš esmės siurbia vaiko energiją, žeidžia jo asmenybę, lipdo jam neigiamą etiketę ir griauna gerus tarpusavio santykius.

Jeigu nerimaujame dėl paauglio aprangos, pirmiausia apsidairykime ir pažiūrėkime, ką vilki jo vienmečiai. Kiekviena karta turi savitą stilių. Kadangi paaugliams labai rūpi jų išvaizda, turime atsargiai parinkti epitetus.

Neužsipulkite vaiko skonio, verčiau kalbėkite pirmuoju asmeniu: "Man nepatinka, kai segi tokį trumpą sijoną". Pasiūlykite keletą variantų ir išsirinkite tą, kuris patenkintų abi puses.

Venkite apibūdinimų

Tavo charakteris nepakenčiamas / Tu toks kerėpla / Tu labai drovus / Tu paslaugiausias vaikas mūsų šeimoje / Tu labai storas.

Tokie posakiai labai žalingi. Jie neskatina tobulėti. Vaikui atrodo, kad tai, kas sakoma, yra neišvengiama.

Kai kam prireikia trisdešimties metų, kad atsipalaiduotų ir pradėtų suprasti, kas jis yra, kitam visą gyvenimą taip ir nepavyksta atsikratyti kitų žmonių apibūdinimų ir išmokti pačiam save vertinti.

Nutylėkite

Būna situacijų, kai geriausia iš viso nieko nesakyti.

Kiekvieną rytą, kai vaikas rengiasi eiti į mokyklą, matome įprastą pavyzdį. Mes girdėjome orų prognozę, taigi liepiame savo vaikui apsivilkti lietpaltį. Jis atsisako, o grįžęs iš mokyklos skundžiasi, kad permirko. Sakydami "Aš tave įspėjau", mes primename vaikui, jog buvome teisūs. Dėl to vaikas jaučiasi pažemintas, sutrikęs ir priešiškai nusiteikęs. Reikia atsiminti, jog protingą sprendimą lemia žinojimas, o mokomės dažnai iš klaidų.

Mama mažyliui, užsikabarojusiam kopetėlėmis, grūmoja pirštu, kad nuliptų. Šis neklauso, paskui paslysta ir krenta ant žemės. Apimta nerimo ir pykčio, mama bara jį už tai, kad neklausė, nors tuo metu labiausiai reikia apžiūrėti, ar vaikas nesusižeidė, ir apkabinus nuraminti. Susitvardžius ir nebarusi, mama leistų mažyliui pačiam padaryti išvadą.

Andrėja labai linkusi vadovauti, kai pas ją svečiuojasi draugai. Mama su ja jau kalbėjo apie tokį elgesį ir jo poveikį draugams. Šiandien mergaitė ypač nurodinėja, todėl neilgai pabuvusi kartu draugė ima verkti ir išeina namo. Netrukus Andrėja mamai skundžiasi, kad jai nuobodu. Čia reiktų atsispirti pagundai priminti dukrai savo ankstesnius perpėjimus, tiesiog pripažinti jos jausmus linktelėjimu, reiškiančiu "na, ką gi...", ir leisti jai surikiuoti savo mintis.

Jei jau vaikas vaikas apsisprendė ir pasielgė savaip, tyla - geriausias atsakas. Leiskite vaikams patiems patirti jų pasirinkimo padarinius. Nutylėdami draugiškiau elgiatės su vaiku ir leidžiate jam mokytis iš patirties.

Nepamokslaukite

Daugelis tėvų, nupirkę vaikams brangų drabužį ar dviratį, būtinai pasako: "Kai buvau mažas, niekada neturėjau..." Sakydami vaikams, kad jie turi būti dėkingi, tokiais tapti jų nepriversite. Informaciją apie sunkų tėvų triūsą lengviausia įsiminti maloniai šnekučiuojantis šeimoje, o ne barantis ir pamokslaujant. Vaikai tikrai nemoka vertinti to, ką turi, kol yra maži, kol negyveno savarankiškai ir neįgijo tam tikros patirties.

Jei norime būti išklausyti, turime kalbėti normaliu tonu. Be abejo, rami kalbėsena kartais prieštarauja natūraliems instinktams, tačiau jie rėkimas padėtų, nereikėtų ieškoti kito būdo. Prieš atsakydami savo vaikui stenkitės giliai įkvėpti arba susitvardyti.

Dukra grįžta iš mokyklos labai nusiminusi. Jos geriausia draugė šnabždėjosi apie ją per priešpiečius ir liepė kitoms mergaitėms daugiau su ja nedraugauti. Duktė ašarodama klausia: "Ką man daryti?"

Norėdama paguosti vaiką, mama trokšta tuoj pat patarti. Tačiau jeigu per greitai duosite patarimą, galite sulaukti priešingo rezultato. Patarimas padėtį gali ir pabloginti, ir tuomet ji pyks ant to, kas jį davė. Vaikui reikia išlieti savo nusivylimą ir skausmą, o ne paskaitos, kaip rinktis draugus.

Dažnai kartojami tie patys patarimai tampa neveiksmingi ir atstumia klausytoją.

Neklauskite kodėl

Maži vaikai nežino, kodėl jie daro tai, ką daro. Jie dar neturi savimonės ir nemoka žodžiais nusakyti savo motyvų. Neveiksminga ir teirautis "Ar tu tai padarei?" Vaikas instinktyviai neigs savo kaltę, kad išvengtų gėdos ir bausmės. Praeina daug metų, kol vaikai supranta, kad atvirai prisipažinę dėl savo poelgių jie nukenčia mažiau negu meluodami.

Du broliukai šauniai leidžia laiką šokinėdami ant lovos, kikendami ir klykaudami. Tėtis įpuola pro duris ir įniršęs pažvelgia į berniukus. Pamatę įpykusį tėvą, jie liaujasi šokinėję. "Ar šokinėjot?" - klausia tėtis. Išsigandę berniukai pažvelgia vienas į kitą, stovi beveik nekrutėdami ir galų gale atsako: "Ne". Tėvas pagrasina, kad jie gaus į kailį dukart: vieną kartą - už šokinėjimą, kitą - už melavimą.

Taip jau yra, kad vaikai supranta, kad geriau šitaip nedaryti. Jie žino, ko tėvai iš jų tikisi. Tačiau kad ir kaip garsiai šauktume ir smarkiai baustume, vaikai ir toliau šitaip darys. Kiekvienoje situacijoje leiskime jiems išlikti oriems ir gerbti tėvus, svarbiausius savo mokytojus.

Parengta pagal Dale M. Jacobs, Renee Gordon Jacobs knygą "Tvardykitės". Dėkojame knygynui "Baltos lankos" (H. Manto 21) už bendradarbiavimą