Tituluotas imtynių treneris Evaldas Malelė: „Man svarbu išugdyti dorą žmogų“

„Mėgaujuosi kiekviena gyvenimo akimirka. Esu “trigubas„ senelis, treniruoju jaunimą, tad ir pats negaliu pirma laiko pasenti. Kai sukiesi tarp jaunų žmonių, toks jausmas, kad ir pats atjaunėji“, - šypteli jubiliatas.

Jis dar pridūrė: „Man didžiausia jubiliejaus dovana - parodytas dėmesys ir šilti auklėtinių, buvusių sporto bendražygių ir draugų pasveikinimai.“

Darbas buvo įvertintas

Nėra daug imtynininkų, penkiolika kartų kopusių ant šalies čempionato apdovanojimų pakylos. Iš tų penkiolikos E. Malelė net devynis kartus buvo karūnuotas čempionu.

Jam už nuopelnus imtynių sportui Lietuvos imtynių federacija įteikė Atleto bronzos ženklą, o Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė apdovanojo LTOK medaliu „Už nuopelnus olimpizmui“.

2011 metais, švęsdamas 50-mečio jubiliejų, E. Malelė buvo apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento sidabro medaliu už indėlį plėtojant imtynių sportą.

Sportininku būti geriausia. Turbūt mažiausia atsakomybės, žinai savo užduotis ir jas vykdai, o treneriui atsakomybių ir pareigų - milijonas.

„Dabar jau turiu garbingus apdovanojimus iš trijų sporto įstaigų: tuometinio Kūno kultūros ir sporto departamento, taip pat Lietuvos imtynių federacijos ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Smagu. Jausmas - puikus. Kai kažką padarai ir tave įvertina, tada atsiranda dar didesnis stimulas siekti naujų pergalių“, - „Savaitės ekspresui“ sakė E. Malelė.

Traukė auklėtinį iš policijos

Net 20 metų - 1974-1994 m. Lietuvos imtynių rinktinės nariu buvęs ir 9 kartus Lietuvos čempionu tapęs E. Malelė dabar mėgaujasi darbu su jaunąja imtynininkų karta. Jis Klaipėdos „Viesulo“ sporto centre dirba graikų-romėnų imtynių treneriu.

© 1978 m. pirma sėkminga išvyka į užsienį. Evaldas Malelė iškovojo pirmąją vietą turnyre Leninabade (dabar Chodžentas). smeninio albumo nuotr.

„Treneriu dirbu nuo 1983 metų. Svarbiausia yra su vaikais surasti bendrą kalbą ir įtikinti juos, kad gali pasiekti sporto aukštumų. Sportas ir disciplina ugdo charakterį ir valią, o tai praverčia ir kasdieniame gyvenime“, - pabrėžia E. Malelė.

Netrukus jis priduria: „Man svarbu išugdyti dorą žmogų. Visada norisi, kad auklėtiniai žengtų teisingu gyvenimo keliu. Juk trenerio duona nėra lengva: reikia būti ir mama, ir tėčiu, ir psichologu, ir masažuotoju. Pareigybių - daugybė.“

Jis pamena ir atvejį, kai teko vieną savo auklėtinį vaduoti iš policijos.

„Man pažįstami paskambino ir sako: pasiimk savo auklėtinį iš policijos. Buvo tokie laikai. Turėjau daug pažįstamų, dirbančių policijoje, tad visų pirma paskambino man, o ne prisidirbusio jaunuolio tėvams. Jaunystė - kvailystė. Visko pasitaiko“, - teigė pokalbininkas.

Rašė sporto dienoraštį

Būtent doros kelią, šeimos vertybes ir meilę sportui E. Malelei įskiepijo jo tėtis bei pirmasis treneris Julius Malelė. Deja, jis 2025 metų pabaigoje iškeliavo anapilin.

Vėliau šią estafetę perėmė jį treniravę šviesaus atminimo imtynių treneriai Petras Abelkis ir Adolfas Liaugminas.

„Aš nuo pat sportinės karjeros pradžios vedžiau savo sporto dienoraštį, kuriame aprašyta kiekviena kova, varžovas, užfiksuotos pergalės ir pralaimėjimai. Nors Lietuvoje tų pralaimėjimų buvo labai mažai - dažniausiai skindavau tik pergales“, - sakė E. Malelė.

Mėgaujuosi kiekviena gyvenimo akimirka. Esu „trigubas“ senelis, treniruoju jaunimą, tad ir pats negaliu pirma laiko pasenti.

Pasiteiravus, kiek kartų jis yra tapęs Lietuvos čempionu ir prizininku, šis atsakė: „Tuoj pažiūrėsiu į savo dienoraštį ir viską jums susakysiu. Ten viskas gražiai juodu ant balto parašyta.“

Ir netrukus jis pateikia konkrečius skaičius: „Lietuvos čempionu esu tapęs 9 kartus, vicečempionu - 2 kartus ir 4 kartus bronziniu prizininku.“

© 1994 m. Vilnius. Lietuvos klasikinių imtynių čempionai.

Be to, E. Malelė gali didžiuotis tapęs įvairių tarptautinių turnyrų nugalėtoju, SSRS profsąjungų spartakiados prizininku (1983 m. - III vieta), o Tautų spartakiadoje Minske (1986 m.) iškovojo septintąją vietą.

2006 m. jis buvo išrinktas geriausiu šalies imtynių treneriu.

Teisėjavo trijose kariškių olimpiadose

Po sportinės karjeros pabaigos Evaldas ilgam pasinėrė į imtynių teisėjo darbą - įgijo tarptautinės kategorijos teisėjo licenciją.

Kai kažką padarai ir tave įvertina, tada atsiranda dar didesnis stimulas siekti naujų pergalių.

E. Malelė dar prieš kelerius metus pats žengė ant imtynių kilimo - ne kartą skynė pergales ir įvairiuose veteranų turnyruose.

„Visgi metai sparčiai bėga, nusprendžiau “nebelaužyti„ savo kūno. Imtynės - sunkus sportas, tad pastaraisiais metais mieliau pažaidžiu futbolą. Per gyvenimą ant imtynių kilimo prisiimtyniavau pakankamai. Gal jau užteks“, - atsikvėpė E. Malelė.

Jis teisėjavo net trijose kariškių olimpiadose.

„Tai labai įdomi ir naudinga patirtis. Kariškių olimpiados vyksta kas ketveri metai, ten lygis - itin aukštas. Atidarymo ir uždarymo ceremonijos - fantastinės. Tai kažkas „vau". Tokie renginiai atmintyje išlieka visam gyvenimui. Įspūdžių - milijonai“, - sakė klaipėdietis.

Pasiteiravus, koks gyvenimo etapas geriausias - ar imtynininko, ar trenerio, ar teisėjo, šis atsakė: „Sportininku būti geriausia. Turbūt mažiausia atsakomybės, žinai savo užduotis ir jas vykdai, o treneriui atsakomybių ir pareigų - milijonas. Galbūt sportininko etapas prisimenamas su nostalgija ir dėl to, kad tuomet buvau dar labai jaunas. Kuris iš mūsų nenorėtų grįžti į nerūpestingos jaunystės dienas?“ - retoriškai paklausė kovo 14 dieną 65-ąjį gimtadienį paminėjęs E. Malelė.

Mėgaujasi anūkais ir žvejyba

Jubiliatas, be darbo su jaunąja imtynininkų karta, dar mėgaujasi šeimos ramybe, o vienas iš pagrindinių laisvalaikio pomėgių - žvejyba.

Jis teigė, kad daug džiaugsmo suteikia ir anūkų draugija.

„Su žmona Marina užauginome dvi dukras - Irmą ir Indrę. Viena gyvena Milane, kita - šalia Monako. Taigi, mano anūkai - Pietro, Aleksanderis ir Sofija, kaip aš įvardiju, - pasaulio piliečiai. Vienas turi Lietuvos pilietybę, kitas - Prancūzijos, trečias - Italijos. Visi kartu susimatome per šventes, anūkai dažnai būna ir vasaromis, tad lietuviškai moka, seneliui laužyti liežuvio ir kalbėti užsienio šalių kalbomis nereikia“, - šyptelėjęs pasakojo E. Malelė.

Dar jis pridūrė: „Neseniai turėjome itin smagių akimirkų - su dukters vyro katamaranu plaukiojome po Sardinijos salas. Tai buvo vienos smagiausių ir įsimintiniausių akimirkų. Nepakartojamas laikas pabūti visiems kartu su šeima. Kai dukros gyvena ne Lietuvoje, tą trumpą laiką kartu pradedi vertinti dar labiau“, - pabrėžė E. Malelė.