Kaip mes priimame sėkmingus sprendimus

Jeigu kas nors jums tvirtins žinantis, kaip reiktų priimti teisingą sprendimą, netikėkite. Žmogaus smegenys vis dar nepakankamai ištirtos, o mokslas apie jas pernelyg jaunas netgi tam, kad iškeltų tikslius klausimus. Taip teigia Jonahas Lehreras, parašęs knygas "Prustas buvo neurobiologas" ("Proust Was a Neuroscientist", 2007 m.), bestseleriu tapusią "Kaip mes priimame sprendimus" ("How We Decide", 2009 m.) ir "Vaizduotė: kaip veikia kūrybiškumas" ("Imagine: How Creativity Works", 2012 m.) - psichologijos bei neurologijos temomis.

31 metų J. Lehreras gimė Los Andžele, baigė Kolumbijos universitetą, dirbo biologijos srities Nobelio premijos laureato Erico Richardo Kandelo laboratorijoje. Nuo 2004-ųjų pasinėrė į literatūrą ir filosofiją.

"Užėjęs į prekybos centrą kartais užtrunku visą pusvalandį, kol išsirenku dribsnius pusryčiams. Paskui dar pusvalandį mąstau, kuri iš dantų pastų yra tinkamiausia. Vieną kartą tai tapo nepakeliama, ir darbas su knyga man labai padėjo, - sako J. Lehreras. - Ją rašydamas išmokau sprendimus priimti daug greičiau. Aš sužinojau, kad sprendimo sėkmė visai nepriklauso nuo laiko, kurį sugaištame jam priimti. Čia nėra tiesioginio ryšio - kaip ir nėra jo tarp to, kiek turime informacijos, ir sprendimo kokybės. Kartais daugiau žinoti apie situaciją yra netgi kenksminga, nes tai apsunkina pasirinkimą."

Mes galime tik nusibrėžti bendrus principus ir jais vadovaudamiesi artėti prie tikslo? Pavyzdžiui, klausydami intuicijos?

Mūsų intelekto gebėjimas momentaliai rasti atsakymus ir sprendimus nesivadovaujant logika iš tiesų kartais gelbsti. Bet pasitikėti intuicija verta ne visada. Tarkime, jums tenka priimti sprendimą situacijoje, kurioje jau kažkada buvote. Jeigu turite pakankamai laiko, veikiausiai tai prisiminsite - ir savo veiksmus, ir galutinį rezultatą. Bet būna, kad laiko mažai, o spręsti reikia greitai. Ir štai čia įsijungia intuicija. Atmintis dar nespėjo atskleisti reikiamų įvykių, priežasčių ir pasekmių, bet jūsų emocinė atmintis visa tai jau atpažino. Jeigu anas sprendimas buvo nesėkmingas, vidinis balsas, kuris tikisi dozės teigiamų emocijų, šaukia: "Nagi pirmyn!" O jeigu reikalai anąkart baigėsi prastai, įsijungia baimė, ir tas pats balsas protestuoja: "Nedaryk to!" Būtent taip, šiuolaikinio mokslo požiūriu, veikia intuicija.

Kai turime veikti visiškai naujomis aplinkybėmis, vidinis balsas mums nepadės. Mes niekada dar neišgyvenome jausmų, kuriuos prisiminti būtų naudinga. Ir netgi jeigu intuicija bando ką nors pasakyti, jos klausyti neverta: geriau veikti remiantis logika ir sveiku protu.

Kaipgi randasi sėkmingi sprendimai?

Sąveikaujant logikai ir intuicijai, dviem mąstymo tipams. O kad tokiu būdu dirbtų smegenys, reikia išmokti mąstyti apie tai, kaip mes mąstome. Joks gyvūnas planetoje nemąsto apie šį procesą, nebando ištyrinėti, kas gi vyksta jo galvoje, - tik žmogus. Gaila, kad tai darome daug rečiau nei galėtume. Priimame sprendimus spontaniškai - vadovaujamės emocijomis arba dar kuo nors - bet tik nemąstome apie tai, kaip juos reikia priimti. O juk tai didis ir unikalus talentas, ir mes tiesiog neturime teisės nepasinaudoti juo.

Kaip suvokti, kas vyksta mūsų galvoje?

Praktika - štai kas yra raktas. Reikia praktikuotis. Žinoma, paprasčiau dėti mažiau pastangų, priimti sprendimą nesistengiant suprasti, kaip mes tai darome, bet jeigu tikrai norime kai ko pasiekti, turime daugiau dirbti. Taip vyksta visur - sprendimų srityje tas pats. Tik reikia atminti, kad visi mes skirtingi, kiekvieno žmogaus smegenys turi individualių ypatumų. Vieniems ši praktika einasi lengviau, kitiems sunkiau, bet pasiekti tam tikrų rezultatų gali visi. Geras pavyzdys - meditacija: tam tikra prasme tai irgi praktika mąstyti apie tai, kaip mąstome, - ir sugebėjimas atsikratyti nereikalingų minčių. Meditacijos technikos taip pat išmokstama ne iš karto, bet mokytis gali kiekvienas.

Ar galėsime kada nors suprasti, kaip veikia mūsų smegenys?

Nesu tuo tikras. Smegenys ir mąstymo procesai - galbūt pati didžiausia paslaptis Visatoje. Galima sakyti, jog tam tikrais aspektais mes priartėjome prie jos supratimo, bet kitais - susidūrėme su dar didesnėmis paslaptimis. Mes iki šiol nesuprantame, kaip mąstome - kaip mums tai pavyksta.

Panašūs dalykai vyksta ir kitose mokslo srityse. Juk ir fizikai prieš keletą dešimtmečių buvo įsitikinę, kad štai viską supras apie mūsų pasaulio sandarą...

Būtent. O ką mes turime šiandien? Stygų teoriją, spekuliacijas apie daugybę visatų ir hipotezes, jog egzistuoja mažiausiai 11 matavimų! Nespecialistui apskritai neįmanoma suprasti, ką šiandieninė teoretinė fizika mano apie pasaulio sandarą. Užtat gali įtarti, kad šis mokslas šiandien sutrikęs kaip niekad anksčiau. O tai vyksta paraleliai su naujų žinių žinių kaupimu. Apimtys auga, o supratimo kol kas neprisideda. Neurobiologija, mano galva, eina tuo pačiu keliu.

Jūs netikite pasaulio pažinumu?

Tikriausiai mane iš tiesų galima vadinti agnostiku. Ta prasme, kad aš tikiu Visatos begalybe - tai reiškia, kad ir jos pažinimo proceso begalybe. Aš nepasirengęs samprotauti apie Dievą, stebuklus ir šventumą, tai pernelyg plati ir sudėtinga tema, bet man regis, žmonės linkę įkurdinti Dievą ten, kur susiduria su paslaptimi, kurios atskleisti nepajėgūs. Tam tikra prasme Dievas gali būti mūsų sąmonės ir mąstymo paslaptis. Dievas gali būti ne išorėje, o viduje.

Vadinasi, atskleidę šią paslaptį, galėsime pažinti Dievą?

Ne, jis tiesiog persikels kur nors kitur.