Šeimos psichoterapeutė, pedagogė Siuzana Stifelman (Susan Stiffelman), daugelį metų tyrinėjanti, kodėl vaikai linksta į agresiją, emocijų bei elgesio sutrikimus, savo knygose pasakoja pažįstanti daug tėvų, po namus vaikštančių ant pirštų galiukų, kad tik nesukeltų savo atžalų pykčio.
Kodėl vaikai skirtingoje aplinkoje elgiasi skirtingai?
Pasak specialistės, kai tenka nusivilti, jie arba prisitaiko, arba reaguoja agresyviai. Jeigu vaikas buvo nuviltas mokykloje ar svečiuose - ten jis dar sugeba susivaldyti, tačiau grįžęs namo išlieja visas "atidėtas" emocijas: kliūva tėvams, broliams ir seserims.
Nuo agresijos prie susitaikymo
S. Stifelman tėvams pataria: "Jeigu bandysite racionaliai ką nors aiškinti vaikui, kuris jau pyksta, tai tik sustiprinsite jo emocijas. Vaikai tokios būklės negali mąstyti logiškai. Verčiau leiskite vaikui suprasti, kad jūs neišsigandote jo jausmų. Jūs mylite jį ir, kad ir ką jis darytų, padėsite jam įveikti sunkumus, su kuriais jis susiduria."
Šeimos terapeutė pataria padėti vaikui suvokti, ką jis jaučia: pyktį, liūdesį, nusivylimą... "Nieko tokio, jeigu jis nesugeba įvardyti savo jausmo. Pakanka parodyti, kad jums svarbu, ką jis jaučia. Kol kas nesakykite, ką apie tai manote. Susilaikykite nuo patarimų ir pamokymų."
MES auginame ne vaikus, o suaugusiuosius, primena psichoterapeutė Siuzana Stifelman. "Nors mokome juos įveikti kliūtis, ne visi norai išsipildo. Kartais negali gauti to, ko nori." |
Po to, kai vaikas nusimes emocijų naštą, pajus esąs suprastas, paklauskite jį, ar jis norėtų išgirsti jūsų mintis ir idėjas. Jeigu vaikas pasakys "ne" - atidėkite pokalbį.
Pasak specialistės, aptariamu atveju svarbiausia tėvų užduotis - padėti vaikui pereiti nuo agresijos prie susitaikymo su esama padėtimi. Nereikia ieškoti problemos sprendimo arba teisintis. Tiesiog padėkite jam rasti savo emocijų audros priežastį.
"Atminkite: mes auginame ne vaikus, o suaugusiuosius. Nors mokome juos įveikti kliūtis, ne visi norai išsipildo. Kartais negali gauti to, ko nori", - rašo S. Stifelman knygoje "Tėvystė be kovos" ("Co-Parenting Without Power Struggles"). Psichoterapeutas Gordonas Niūfeldas (Gordon Neufeld) tai vadina "beprasmiškumo siena".
Beprasmiškumo siena
G. Niūfeldas knygoje "Laikykite savo vaikus" ("Hold on to Your Kids") rašo, jog vaikai, kuriems mes padedame susitvarkyti su liūdesiu ir frustracija, iš šių išgyvenimų mokosi įveikti kur kas sunkesnius gyvenimo išbandymus.
Bejėgiškumo jausmas, kurį išgyvename susidūrę su neįveikiama kliūtimi, galiausiai ištirpsta beprasmiškumo pojūtyje. Bejėgiškumo jausmas veda prie adaptacijos, versdamas mus keistis, jeigu neįmanoma pakeisti aplinkybių.
Vaikas, priverstas prisitaikyti, nepasirinks puolimo. Prisitaikymas ir agresija - dvi potencialios nusivylimo išeitys - tarpusavyje nėra suderinamos. Perėjimo nuo bejėgystės prie beprasmiškumo pojūčio dinamiką galite aiškiai matyti stebėdami mažylį, kuris tik pradeda vaikščioti. Jis visąlaik kažko reikalauja iš tėvų, tėvai dėl objektyvių priežasčių ne visada gali jo norus patenkinti, vaikas išlieja nusivylimo ašaras ir nurimsta. Tokia reakcija labai naudinga. Energija transformuojasi iš bandymo kažką pakeisti į susitaikymą, jog nieko pakeisti negalima.
"Tai neveikia"
Jeigu nusivylimas nevirs susitaikymu, agresija kartosis. Vaikas ir toliau bandys pasiekti savo. Tik pastangų beprasmiškumo pojūtis leis jam mesti visa tai, ką daro. Smegenys turi užfiksuoti, jog "tai neveikia". Nepakanka apie tai pagalvoti - tai reikia išgyventi, pajausti.
Kai bus išlietos beprasmiškumo ašaros, prasidės adaptacijos procesas, sako G. Niūfeldas. Kartais tam reikia laiko. Jeigu mažam vaikeliui beprasmiškumo siena iškyla priešais saldainius (nepavalgius pietų), jo adaptacija (perėjimas nuo pykčio prie liūdesio) gali užtrukti porą minučių. Kai tenka dalintis mamą ir tėtį su sese ar broliu, adaptacija gali užtrukti ilgiau. Bet jeigu beprasmiškumo ašaros nepasirodo, tai ir adaptacijos nebus.
Tos ašaros gali pasirodyti akyse arba tik širdyje, tačiau beprasmiškumo jausmas visada reiškia liūdesį, nusivylimą ir širdgėlą. Laimei, netgi tada, kai mes išmokstame užgniaužti ašaras, liūdesys ir nusivylimas dirba savo gerą darbą, palengvindami adaptaciją, jeigu giliai sieloje išgyvename beprasmiškumo jausmą.
Agresija - bėgimas nuo pažeidžiamumo
Jei vaikas nejaučia prieraišumo tėvams, tuomet šį prieraišumą "perima" draugai, sako psichoterapeutas, o tai sumažina taikių agresijos alternatyvų tikimybę.
G. Niūfeldo nuomone, agresiją ne visuomet sukelia orientacija į bendraamžius, tačiau kuo labiau vaikas priklausomas nuo draugų, tuo didesnė jos tikimybė.
Vaikams, kurie prisirišę labiau prie bendraamžių nei prie tėvų, yra sunkiau: beprasmiškumo pojūtis jiems reiškia pažeidžiamumą. Jausti beprasmiškumą - vadinasi, susitaikyti su tuo, jog tavo jėgos ribotos. Bėgdami nuo pažeidžiamumo, vaikai, orientuoti į bendraamžius, pirmiausiai nuslopina beprasmiškumo pojūtį. "Kietuolių" kultūroje beprasmiškumo ašaros laikomos gėdingomis.
Vaikai, kurie labiausiai orientuoti į bendraamžius, labiau yra linkę ir į agresiją.
Tėvai neturi "suvaikėti"
Psichoterapeutas aprašo situaciją, kai nepatenkinta septynmetė tėvams pareiškia: "Jūs neturite teisės man įsakinėti!", o ant savo kambario durų pasikabina lentelę "Įeiti negalima!"
JEIGU nusivylimas nevirs susitaikymu, agresija kartosis: vaikas ir toliau bandys pasiekti savo. "Smegenys turi užfiksuoti, jog tai neveikia", - sako psichoterapeutas Gordonas Niūfeldas. |
Jeigu tėvai sutrinka ir jaučiasi nebeturį valdžios savo atžalai, jie nejučia šią valdžią, o kartu ir atsakomybę nusiima nuo savo pečių ir užkrauna vaikui, rašo G. Niūfeldas. "Net tuomet, kai vaikas bando tėvus kontroliuoti, jis taip elgiasi tik todėl, kad yra jų reikalingas, priklausomas nuo jų ir stengiasi kaip gali susitvarkyti su situacija. Jeigu jis iš tiesų būtų visagalis, jam nereikėtų kovoti su tėvais dėl savo reikalavimų."
Susidūrę su dideliu vaiko reiklumu, kai kurie tėvai pasirenka gynybinę poziciją. Jie bando apsiginti nuo savo vaiko vaikišku būdu: reaguoja į jo spaudimą lygiai taip pat, kaip ir jis - rėkia, užsispiria, priešgyniauja, nori laimėti bet kokia kaina, manipuliuoja ir pan. Vaikas šiuo atveju praranda tėvus, kurių jam taip reikia.
"Tėvų gynybinė pozicija tik sustiprina vaiko emocijas ir kerta per prieraišumą - tai, kas svarbiausia, kas tvirtai laiko mūsų vaikus", - rašo G. Niūfeldas.
Knygoje "Laikykite savo vaikus" autorius rašo aiškiai pamatęs, kaip stipriai susijęs nusivylimas su prieraišumu ir agresija, kai pačiam tekę išvykti į kitą kontinentą vesti penkių dienų kursų mokytojams ir palikti sūnų, kuris buvo labai prie jo prisirišęs. Kai grįžo, G. Niūfeldas pastebėjo, jog mažyliui agresijos priepuoliai padažnėjo gal dešimtį kartų. Sūnus kandžiojosi, mušėsi, mėtė daiktus. Taip jis išreiškė nusivylimą savo tėvu.
Kai bendraamžiai pakeičia tėvus
Nusivylimo šaltinis tuomet irgi keičiasi. Dažniausiai jis sustiprėja. Bendraamžiai, kurių prieraišumas nukreiptas vieno į kitą, kenčia, nes jiems nepavyksta visada būti kartu.
Jeigu populiarumas tarp bendraamžių vaikui yra svarbiau už viską pasaulyje, frustracija jį lydės kiekviename žingsnyje: draugai gali neperskambinti, neatkreipti dėmesio arba ignoruoti, pakeisti jį kuo nors kitu, įžeisti ir t. t. Vaikas niekada negalės nusiraminti ir būti tikras dėl to, kad kiti vaikai priima ir vertina jį. Maža to, bendraamžių santykiai retai kada gali atlaikyti tikrą vaiko psichologinį svorį. Jis bus priverstas nuolat kontroliuoti save, būti atsargus ir neparodyti, jog kažkuo skiriasi nuo jų, negalės reikšti savo nepritarimo. Nesutikimą su kitų požiūriu jam dažnai teks nuryti, kad išsaugotų tarpusavio artumą.
"Bendraamžių santykiuose nėra saugaus uosto, nėra skydo nuo streso, nėra visa atleidžiančios meilės, nėra įsipareigojimų, kuriais būtų galima pasikliauti, nėra pojūčio, kad tave gerai supranta. Tokioje aplinkoje frustracija intensyvi, netgi kai viskas klojasi palyginti gerai. Pridėkite čia atstūmimą arba išmetimą iš grupės - ir frustracija išsilies per kraštus", - rašo G. Niūfeldas. Psichologas nesistebi, kad vaikų, kurie orientuoti į bendraamžius, leksika kupina keiksmų, o jų mėgstama muzika ir pramogos - pilni prievartos. Kai kurie iš jų žaloja save, nes savęs žalojimas - tai irgi agresija, tik nukreipta prieš save.
Laikykite savo vaikus
Frustracija reikalinga tam, kad skatintų mus veikti. "Tačiau gyvenimas pateikia daug problemų, kurių mes negalime išspręsti: negalime sustabdyti laiko, pakeisti praeities, to, ką esame padarę. Mes negalime išvengti mirties, pratęsti laimės akimirkų, apgauti realybės, priversti veikti tai, kas neveikia, priversti ką nors ištiesti mums ranką, jeigu jis to nenori. Mes negalime padaryti taip, kad viskas gyvenime būtų teisinga, ir netgi negalime garantuoti saugumo sau ir kitiems, - rašo knygos "Laikykite savo vaikus" autorius.
Iš visų šių neišvengiamų problemų pati baisiausia vaikui, pasak psichologo, yra ta, kad jis negali jaustis emociškai ir psichologiškai saugus. Būtiniausių poreikių, kaip būti pageidaujamam, patikti aplinkiniams, būti mylimam ir ypatingam, realizacija - ne jo valioje.
"Jeigu mes, tėvai, sėkmingai palaikome artimą ryšį su savo vaikais, jiems netenka atvirai susidurti su bejėgystės pojūčiu - viena esminių žmogaus egzistavimo temų. Žinoma, mes negalime nuolat jų ginti nuo realybės, tačiau prie tėvų prisirišę vaikai nesusidurs su gyvenimo sunkumais tol, kol nebus jiems pasirengę. Vaikams, kurių prisirišimas orientuotas į bendraamžius, ne taip pasisekė: veikiami stiprios frustracijos, jie praranda viltį ką nors pakeisti, padaryti savo prieraišumą patikimesnį." Todėl šie vaikai nuolat stengiasi įtikti kitiems, slopina savo asmenybę ir išduoda patys save. Užuot išsisklaidžiusi, beprasmybės siena tik artėja ir galiausiai virsta agresija, teigia psichologas G. Niūfeldas.
Rašyti komentarą