Kaip tapti laimingu neurotiku

Kaip tapti laimingu neurotiku

Egzistuoja tik du žmonių tipai: laimingi neurotikai ir nelaimingi neurotikai. Kitokių nebūna.

Kartais mūsų dvasinė pusiausvyra sutrinka, ir mes kenčiame. Anksčiau ar vėliau tai nutinka kiekvienam, taigi visi mes - neurotikai.

Neurotiškas elgesys dar labiau apsunkina padėtį ir problemos sprendimo paiešką. Tačiau vieni žmonės vis dėlto sugeba laiku sustoti, pakeisti savo elgseną, ištaisyti klaidą. Šiuos žmones aš vadinu laimingais neurotikais: jie turi manevro laisvę ir pasirinkimo galimybę.

Kiti neurotikai, sutrikus pusiausvyrai, praranda kontrolę ir, skirtingai nuo laimingųjų, jaučiasi bejėgės aplinkybių aukos. Aš vadinu juos nelaimingais neurotikais: jie neturi galimybės rinktis. Nesugebėjimas keisti savo elgesio modelio jų gyvenimą paverčia katorga.

Kaip gyvenate?

Nuostabu, kiek daug žmonių į šį klausimą atsako neigiamai. Jeigu Dekarto kriterijų "Mąstau, vadinasi, esu" laikysime absoliučia tiesa, teks daugumą žmonių priskirti nelaimingų neurotikų kategorijai. O gaila, juk būti laimingam nėra taip sunku, tereikia žinoti, kaip tai daroma. Bet dauguma iš mūsų daugiau laiko skiria tam, kad išmoktų valdyti elektroninius prietaisus, negu tam, kad išmoktų valdyti savo sąmonę. O jeigu mes jos nevaldome, ji gali mus nuvesti ten, kur visai nenorime atsidurti. Arba dar blogiau - mus ima valdyti kitas žmogus, ir tada jau tikrai atsiduriame ne ten, kur norime.

Mes galime pakeisti tai, ką jaučiame, taigi galime pasikeisti patys. Kam gyventi kankinantis, jeigu galima būti laimingiems? Svarbu tikėti, kad tapsime laimingesni - antraip neverta gaišti laiko.

Smegenys visada įvykdys jūsų komandą. Jos veikia absoliučiai patikimai. Bėda ta, kad kartais mes joms duodame neteisingas komandas, o sustabdyti jas - sudėtinga.

Tai ryškiai iliustruoja fobijos. Jų kamuojami žmonės mėgsta žaidimą "Kas kaltas?" Dėl baimės, kurią jaučia, kaltina viską ir visus. Ir kol jie užsispyrę taip elgiasi, baimė jų nepalieka. Jie patys suprogramuoja save išgąsčiui dar iki tol, kai kilo bauginanti situacija. Jeigu suprastų, kokiu būtent būdu pas juos ateina baimės priepuolis, pakeisti tai būtų gana lengva.

Aš linkiu jums sėkmės siekiant tapti laimingu neurotiku... Niekuo kitu būti ir neverta. Dr. Geoffas Grahamas

Kas kaltas?

Kartą svečiavausi pas savo pažįstamus, kurie turėjo vienerių metukų dukrelę. Mergytė dar tik mokėsi vaikščioti ir, žinoma, nelabai tvirtai stovėjo ant kojų. Eidama per kambarį ji užkliuvo už stalo ir verkdama nugriuvo ant grindų. Tėvai draugiškai metėsi prie jos ir ėmė mušti stalą sakydami: "Koks negeras stalas!" Tai pralinksmino mergaitę, ji liovėsi verkusi ir pradėjo juoktis.

Tačiau sekundėlę susimąstykime: kuo gi kaltas stalas? Juk jis pats nukentėjo, nors niekur nepajudėjo iš vietos, taigi vargu ar tai galėtų būti jo kaltė...

Mergaitės tėvai man paprieštaravo: esą triukas vis dėlto suveikė - ji gi liovėsi verkusi, pralinksmėjo.

Po kelių minučių vaikas vėl patraukė per kambarį ir šį kartą užkliuvo už tėvo kojos. Ir vėl griuvo ant grindų verkdamas. "Koks negeras tėtis!" - pasakiau, ir šįkart tėvams tapo aišku, ką turėjau galvoje "gindamas" stalą.

Tėtis paėmė dukrelę ant rankų, kad nuramintų, tačiau ji ką tik buvo gavusi pamoką (kad tėtis - negeras), todėl paleido dūdas dar garsiau ir nukreipė žvilgsnį į mamą. "Prieik ir išlaisvink mane iš šios pabaisos" - bylojo jos akys. Mama strimgalviais puolė prie vaiko ir išplėšė jį tėčiui iš rankų. Tėtis savo ruožtu griebė jį iš mamos glėbio sakydamas: "Mes viską susitvarkysime", mažylė tuo tarpu ėmė rėkti dar garsiau, mama plėšė ją tėčiui iš rankų...

Mano pažįstamų pora tą vakarą kaip reikiant susipyko. Rytą debatai tęsėsi toliau. Žaidimas "Suraskime kaltą" išmušė mergaitę iš vėžių ir sukūrė tam tikrą vakuumą tarp tėvo ir motinos. Nė vienas iš gimdytojų nerado savyje jėgų šiam vakuumui įveikti.

Kelias

Nuo mūsų pradėjimo momento egzistuoja tik vienas dalykas, kuris yra nulemtas iš anksto: tas, kad ateis diena, kai kelionė pasibaigs. Pamąstykime, kas gali vykti toliau.

Aptarkime tris įmanomus kelio galo variantus. Pirmoji galimybė: kai jūs numirsite, jus sudegins arba užkas į žemę. Tokia ir bus pabaiga. Bet jeigu tuo pagrįstas visas gyvenimo turinys, tai ir jis pats, ir jo sandara yra beprasmiški. Todėl aptarkime kitą galimybę.

Kai numirsite, pajudėsite kažkokios kitos stotelės link. Jeigu mes einame kažkur toliau, tai kokia tų kliūčių ir sunkumų, su kuriais susiduriame pirmosios kelionės metu, prasmė? Kodėl mums iš karto nepajudėjus link tos kitos stotelės?

Todėl siūlau trečiąją galimybę, kurią manau esant vienintelę, vertą apmąstyti, net jeigu ji ir neteisinga. Šios hipotezės esmė ta, kad mūsų gyvenimo kelionė yra galimybė mūsų sąmonei pereiti į kitą, aukštesnį egzistavimo planą. Tai galimybė tapti brandiems, rasti būdą įveikti iškilusius sunkumus, tapti atsakingiems už save ir liautis nuolat žaidus kaltų paieškos žaidimą.


Bet kuris mūsų jausmas - tai mūsų asmeninis patyrimas, kurį išsikovojame patys dėl savęs, ir tik mes patys atsakingi už tai, kaip jaučiamės.

Jeigu imame kaltinti kitus žmones arba perkeliame atsakomybę už savo išgyvenimus kitiems reiškiniams, mes žaidžiame tą patį žaidimą: "Kas kaltas?"

Daugelį iš mūsų šio žaidimo moko nuo ankstyvos vaikystės. Bet vos tik imame priekaištauti kitiems dėl savo jausmų, mes iš karto imame stengtis keisti kitus žmones ir reiškinius, kuriuos laikome atsakingus už juos. Toks pasirinkimas beveik neįgyvendinamas, todėl galiausiai atsiduriame spąstuose.

Kur link judame?

Jeigu gyvenimo tikslas - suaugti, subręsti, prisiimti atsakomybę už save ir šiuo būdu pakelti sąmonę į aukštesnį lygį, tuomet sunkumai, su kuriais susiduriame, yra savotiški testai, rodantys, ar mes judame pirmyn, ar stovime vietoje.

Jeigu einame aukštesnio sąmonės plano link, tai pratęsime šį judesį ir gyvenimo pabaigoje. Jeigu to neįvyks, mums teks pakartoti visą ciklą dar kartą.

Tai vienintelė hipotezė, verta būti apmąstyta, netgi jei ji klaidinga.

Jeigu mes ją priimame, mūsų gyvenimas įgauna tikslą. Juk jeigu nepasiekiame to aukštesniojo egzistencijos plano, mes priversti cirkuliuoti ratu, kartoti viską nuo pradžių. Tai mus skatina būti atkaklius.

Viena mano pacientė nuolat galvodavo apie savižudybę. Kartą atėjusi pas mane (prieš tai aš jai buvau papasakojęs idėją apie nuolatinį sukimąsi ratu) ji pasakė: "Po galais, Grehemai, juk aš negaliu iššokti iš to rato tuo pačiu būdu?" Aš palingavau galvą: "Ne, tai neįmanoma. "

Todėl net jeigu ji ir klaidinga, trečioji hipotezė verta būti apmąstyta.

Apie saugumą

Pirmieji devyni mūsų gyvenimo mėnesiai - tai laikas, kai daugelis esame mylimi, reikalingi, kai viską gauname tarsi savaime. Kitaip tariant, gyvename tikrosios meilės atmosferoje, nes tikrieji mūsų poreikai patenkinami.

Ką nors mylėti reiškia suvokti tikruosius (ne neurotinius) kito žmogaus poreikius ir patenkinti juos, kartais - kai tai būtina - net savųjų sąskaita.

Devyni mėnesiai motinos įsčiose - tai visiškos palaimos laikas. Šiuo periodu mūsų sąmonė, galima sakyti, yra dvilypė: viena vertus, esame apdovanoti savo pačių sąmone, kita vertus - turime bendrą sąmonę su savo motina, kadangi tuo metu esame dar ir visumos dalis.

Motinos įsčios supa mane iš visų pusių, tai visas mano pasaulis, aš ir esu tas pasaulis - lyg būčiau akmenėlis ant jūros kranto ir krantas vienu metu. Tas jausmas, kad man viskas gerai ir pasaulyje viskas gerai, - ir yra tikrasis saugumo pojūtis.

Saugumo jausmą mes pasiimame su savimi į gyvenimą iš motinos įsčių, tačiau dabar mums būtina jį sutvirtinti - mes norime būti apkabinti, apgaubti švelnumu - kitaip tariant, mes trokštame, kad tikrieji mūsų poreikiai būtų patenkinti. Jeigu to nėra, - nuolat jaučiame nepasitikėjimą, pavojų ir veltui ieškome adekvataus pakaitalo saugumo ir ramybės jausmui.

Nesijausdamas saugus, žmogus negali pasiekti brandos. Jis negali pasiekti aukščiausio sąmonės plano, jeigu neišsprendė šios problemos.

Ji turi sprendimą: mes galime tapti tėvais patys sau.

Jūs galite apgaubti save ta meile ir tuo saugumo pojūčiu, kurio stygius stabdo jūsų brandą.

Jeigu pirmuosius savo gyvenimo mėnesius žmogus nesijautė mylimas nei laukiamas, jį visą vėlesnį gyvenimą lydės jausmas, kad vyksta kažkas be reikalo, kas neturi vertės. Jis apgailestaus, kad yra čia. Ir šiuo atveju vienintelė išeitis yra tapti sau tuo, ko niekuomet neturėjote, ir suteikti sau tai, kas jus jaučia kaip būtinybę ir myli.

Tęsinys - kitą šeštadienį.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder