"Niekas nesuteiks jums ramybės, tik jūs pats." Ralph Waldo Emerson
Papasakosiu istoriją, kilusią iš senovės Indijos, apie laimės ieškojimą.
Pradžių pradžioje Dievas sukūrė visatą ir visus žmones joje taip, jog kiekvienas žinojo apie jo ar jos tikrą vienybę su Dievu ir didžią meilę, siejusią juos. Dievas mylėjo kiekvieną, taigi sulygino save su žmonėmis. Kartą Dievas atsisėdo ir ėmė stebėti permainingą, dramatišką gyvenimo sceną.
Stebėdamas Jis netrukus suprato, kad kažkas yra ne taip. Kai tik žmogui tekdavo tam tikras išbandymas ar tekdavo kentėti, žmogus sau tardavo: "Juk tai baisu. Kodėl turėčiau tai išgyventi? Juk Dievas ir aš esame vienodi, taigi aš tik nusimesiu žmogaus pavidalą ir susiliesiu su Juo." Taip ir atsitiko. Vienas po kito kiekvienas žmogus prisimindavo savo tikrąjį aš (savo lygybę su Dievu) ir nebetęsdavo to gyvenimo žaidimo.
Dievas susirūpino šia dilema. Žmonių gyvenimo tikslas buvo mokytis ir tobulėti, o ne pasitraukti iškilus gyvenimo sunkumams. Taigi Jis skubiai sušaukė visų dieviškų būtybių pasitarimą.
„Po ilgų svarstymų, - tarė Dievas, - nutariau, jog mums reikia paslėpti gyvenimo paslaptį, laimės paslaptį nuo žmonių. Jeigu jie prisimins ją, jie nenorės gyventi šio žemiškojo gyvenimo.“
„Bet kurgi ją paslėpti?" – paklausė viena dieviškoji būtybė.
„Paslėpkime ją aukščiausio žemės kalno viršūnėje,“ – pasiūlė kažkuri.
„Ne, tai netinka, - atsakė Dievas, papurtęs galvą. – Žmonės yra sumanūs. Jie sugalvos būdus, kaip įkopti į kalną ir suras slaptavietę.“
„Na, tai gal vandenyno dugne? Jie ten niekada nenusileis!“ - pasiūlė kita.
„Ak, žinoma, nusileis, - pertraukė Dievas. – Jie sukurs povandeninius laivus. Taigi vandenyno dugnas irgi netinka.“
„Sugalvojau! – šūktelėjo dar kita dieviškoji būtybė. – Paslėpkime laimės paslaptį erdvėje. Ten žmonės jokiais būdais negalės jos aptikti."
„Betgi jie sukurs erdvėlaivius ir nuskris ten, - atsiduso Dievas. – Nė vienas iš šių siūlymų netinka. Vis dėlto turėtų būti tokia vieta, kur galėtume paslėpti tikros laimės paslaptį.“
"Žinau, kur galima ją paslėpti", - pasigirdo tylus švelnus balsas. Dievas žvilgtelėjo ir išvydo jauną angelišką būtybę moters pavidalu, kurios nebuvo pastebėjęs anksčiau.
„Nagi, brangioji, sakyk? – paprašė Dievas. – Kur, tavo manymu, turėtume ją paslėpti?“
„Paslėpkime ją giliai giliai žmogaus širdyje. Jie niekada jos neieškos tenai“.
Dievas šyptelėjo, nes Jis žinojo, kad atsakymas pagaliau surastas. Taip Jis ir padarė. Nuo to laiko paslaptis ten ir liko.
Visi mes gyvename šioje Žemėje ieškodami laimės, trokšdami atskleisti ramaus ir visaverčio gyvenimo paslaptį. Nuo pirmųjų savo egzistencijos akimirkų, nuo kūdikystės ligi mirties dienos esame skatinami tikėjimo surasti tai, kas atneš mums laimę.
Kas atneš mums laimę?
„Aš noriu paprašyti jo vesti mane... Noriu prašmatnių vestuvių... Noriu surasti nuostabius apartamentus... Aš noriu surasti puikų darbą... Noriu pastoti... Noriu, kad mano vyras būtų artimesnis man... Noriu persikelti į erdvesnį namą... Noriu, kad mano vaikams sektųsi mokykloje... Noriu, kad mano sūnus perimtų šeimos verslą... Noriu, kad vaikai gyventų netoliese ir man būtų patogu dažniau lankyti savo vaikaičius...“
Visų šių dalykų verta norėti ir trokšti. Tokie troškimai ir pageidavimai nėra blogas dalykas kaip ir pats pageidavimų sąrašas, kurį kiekvienas galėtume sudaryti, tikėdamiesi laimės. Tai savotiškas variklis judėti į priekį. Tačiau jei laimę suvokiame vien kaip šiuos dalykus, kas mums atsitinka?
Ir jūs, ir aš žinome atsakymą į šį klausimą: kai negauname to, ko norime, mes kenčiame. Jaučiame apmaudą, netikrumą, pyktį, esame lengvai pažeidžiami, jaudinamės, esame nesaugūs, sumišę ir tikrai nelaimingi. Mes susikuriame savus gyvenimo lūkesčių, meilės vilčių sąrašus ir tuomet sprendžiame, ar esame laimingi, ar ne, nuo akimirkos iki akimirkos, priklausomai nuo to, kiek tų lūkesčių išsipildo ir kiek – ne.
Kiekvienas iš mūsų turime pasąmonėje savo neišsipildžiusių lūkesčių sąrašą, kuris susiklosto per tipišką dieną arba savaitę ir dėl to negalime pasigirti nei gera savijauta, nei toli gražu laiminga dvasine būsena. Mes svarstome: „Jei šitie dalykai įvyks, būsiu laimingas. Bet jei tie kiti dalykai įvyks, jausiuosi nelaimingas.“
Neprisiriškite prie to, kas nuolat kinta
Šių neišsipildžiusių lūkesčių sąrašo bėda yra ta, kad jie neišvengiamai sukelia nusivylimą. Kodėl? Todėl, kad gyvenimas yra nenusakomas, nuolat kintantis. Veltui stengiamės kontroliuoti žmones, įvykius ir aplinkybes. Mums nesiseka to daryti, nes žmonės nesielgia taip, kaip mes to norėtume. Aplinkybės nuolat kinta, kad ir kaip viliamės, jog viskas liks kaip buvę. Įvykiai mums nėra pavaldūs, jie reiškiasi savaime.
Kodėl vis tik klaidinga savo gyvenimo laimę sieti su tuo, kas vyksta išoriniame pasaulyje, ir kodėl tai veda į dvasinę ir emocinę aklavietę? Todėl, kad kai tikimės, jog išorinio pasaulio įvykiai atneš laimę, mes bandome susikurti iliuzinį pastovumą, prisirišdami prie to, kas nuolat kinta. Iš prigimties viskas gyvenime nuolat juda, kinta. Niekas nelieka nepakitęs ilgą laiką. Taigi tuščia tikėtis, jog susikursime taikingą ir ramų gyvenimą viską sudėlioję į savo vietas, lygiai kaip nerealu tikėtis, jog nesujudėsite šokdami į banguojantį vandenyną.
Daugelio pasaulio senovės religijų šventraščiuose jau tūkstantmečius keliama dilema: visas mūsų skausmas ir kančios kyla iš prisirišimo prie to, kas neišvengiamai nuolat kinta. Kai švaistome laiką ir energiją mėgindami tvarkyti išorinį pasaulį, mes telkiame dėmesį klaidinga kryptimi. Užuot bandydami kurti stabilumą tik išoriniame pasaulyje, geriau jį kurti savyje. Visa, ko reikia mūsų laimei, yra mumyse.
Ką reiškia šis teiginys? Jis reiškia, jog mes jau turime raktą į savo pačių laimę. Jis mumyse. Mūsų vidinė būsena, o ne tai, kas vyksta išoriniame pasaulyje, nulemia, ar esame laimingi, ar ne. Ir tą nepaprastą reiškinį mes patiriame kiekvieną dieną.
Prisiminkite tą laiką iš savo gyvenimo, kai darėte kažką, kas tariamai turėjo jus padaryti laimingą, na, sakykime, lankėtės ištaigingame restorane ar koncerte, kurio nekantriai laukėte, ar leidotės į jaudinančią kelionę, vykote atostogauti į išsvajotą vietelę...
BET... jums neteko pasimėgauti tuo, ką veikėte išoriniame pasaulyje, kadangi tuo metu kankino bjauri savijauta. Galbūt jūs sėdėjote pasipuošę prabangiame restorane, bet žinojote, kad tas, kurį mylite, na, gal jūsų vaikas ar šeimos narys, serga, taigi jūs negalėjote mėgautis patiekalais ar netgi vakaro atmosfera. Galbūt jūs dalyvavote koncerte, kurio laukėte mėnesių mėnesius, bet tądien darbe turėjote nemalonumų ir visa ta situacija labai supykdė jus, taigi koncertas nesukėlė senai laukto jaudulio.
Galbūt jūs atostogavote egzotiškame, nuostabiame pasaulio kurorte su savo partneriu, tačiau jis buvo abejingas jums, tolimas, nemalonus ir trūko romantikos, taigi jautėtės įžeista ir nuliūdusi, todėl aplinka jums nekėlė džiaugsmo, nes visa tai nebebuvo svarbu.
Kodėl jautėtės nelaimingi tose situacijose? Restoranas? Koncertas? Atostogos? Jūs gi tvirtai tikėjote, kad šie dalykai jums suteiks laimės.
Jūs žinote, kaip viskas prasideda. Tai visada prasideda kažko panorėjus: „Jei galėčiau gauti porą savaičių atostogų ir nuvykti į Havajus, būčiau toks laiminga!“ - tariate sau. Ir galiausiai nusprendžiate tai padaryti. Pareiškiate apie tai savo draugams ir kantriai laukiate. Svajojate apie tai ištisus mėnesius. Atėjus laikui, jūs vykstate tenai, bet jūsų partneris neatidus jums, jūs pasijaučiate nemylima, gulite pajūryje labai nelaiminga. Ir netikėtai dalykai, kurie turėjo jus padaryti laimingą, dabar veda jus iš proto: čia labai karšta, kaimynai jus erzina, o tas viešbutis tampa jums nepakenčiamas, o atostogų laikas niekingai prastas, ir apskritai viskas įgriso, gailitės čia atvykusi.
Kodėl Havajai jūsų nedaro laimingų, nors buvote įsitikinę, kad taip bus? Todėl, kad Havajai neturi galios jūsų padaryti laimingų.
Niekas iš išorės negali būti galingesnis nei mūsų savimonė, vidinis dvasinės būsenos nusiteikimas. Net jei būtumėte pačiame nuostabiausiame žemės kampelyje, tačiau jus slėgtų rūpestis, neramios mintys, jūs jausitės nelaimingi. Šioje situacijoje tinka ir priešinga – jūs galite būti pačioje nepatraukliausioje aplinkoje, bet jei jūsų dvasinė būsena kupina džiugesio ir pasitenkinimo, jūs jausitės laimingi ten, kur esate.
Taigi pasaulis pats savaime yra neutrali vieta.
Visa, kas nutinka mums, iš esmės nėra nei teigiama, nei neigiama. Tai mūsų aiškinimas ar interpretavimas padaro potyrį neigiamą arba teigiamą. Vadinasi, patys viduje nusprendžiame, kas teigiama ir kas neigiama. Iš tikrųjų nieko nenutinka mūsų vidiniam „aš“ iš išorės. Visos gyvenimo reakcijos vyksta mumyse iš vidaus. Jei jaučiamės laimingi, vadinasi, priežastis yra vidinė būsena. Jei esame nuliūdę, vadinasi, priežastis irgi yra mūsų vidinė būsena. Mūsų pasaulis yra viso, kas vyksta mumyse, atspindys.
Laimė yra nutarimas, kurį priimame patyrę savaip situaciją. Ir tai nėra koks apdovanojimas, siųstas mums iš išorės. Ji atsiranda mumyse ir reiškiasi iš vidaus į išorę. Tuo pačiu nelaimė nėra primetama iš išorės – ji taip pat yra mūsų pasirinkimas.
Taigi laimė, kurios mes visi ieškome, yra pasiekiama bet kuriuo metu. Ji yra čia pat, jau dabar. Mes viliamės, kad laimę atneš kažkas iš išorinio pasaulio, kad galėsime pasinaudoti suteikta proga ir patirti ją, tačiau „sugebėjimas būti laimingam“ yra mumyse visą laiką. Iš tikrųjų laimę įmanoma pasiekti tik iš vidaus. Niekas negali padaryti mūsų laimingo be mūsų leidimo. Niekas negali padaryti mūsų nelaimingo be mūsų leidimo. Visa, ko reikia mūsų laimei, yra mumyse. Mes jau turite viduje galią nuspręsti: būti ar nebūti laimingam. Taip, mes patys kuriame savo rojų arba savo pragarą, pasitenkinimą ar sielvartą - ir taip nuo vienos akimirkos iki kitos.
Didžiausias troškimas
Kartą mažame Indijos kaimelyje gyveno varginga, bet pamaldi moteris, garbinanti Višnu – Dievą, globojantį visą pasaulio kūriniją. Kas rytą, prieš pradėdama bet kokį darbą, ši dievobaiminga moteris atlikdavo religinį ritualą prie dievo statulėlės, kurią turėjo namelyje. Šiai statulėlei ji padėdavo gėlių, vaisių ir smilkalų, prausdavo ją ir rengdavo, giedodama meilės ir dėkingumo giesmes. Kadangi ji mylėjo Viešpatį tokiu simboliniu atvaizdu, moters širdis prisipildydavo džiugesio ir stebuklingo jausmo.
Vieną dieną Višnu, sujaudintas tos moters pasiaukojimo ir pamaldumo, nutarė apsireikšti jai. Moterį ištiko ekstazė, išvydus jos mylimą Viešpatį, iš džiaugsmo ji net apsiverkė.
„Tu maloninai mane uoliu garbinimu, - tarė Viešpats savo ištikimai garbintojai. – Taigi dabar noriu tau atsilyginti. Prašyk, ko norėtum, įvykdysiu bet kokį tavo troškimą.“
Moteris negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Kokia nepaprasta proga! Pats Viešpats siūlo jai viską, ko ji panorės! Jos mintys ėmė suktis: „Ko gi turėčiau prašyti? Turtų? Daug sveikų vaikų? Didelio prabangaus namo? O gal nevystančio grožio?“ Moteris taip įsigilino į savo norus, rinkdamasi didžiausią troškimą, jog beveik pamiršo Višnu, stovintį prieš ją.
„Prašau, Dieve, - maldavo ji virpančiu balsu, - leiskite dar šiek tiek pagalvoti. Regis, niekaip negaliu apsispręsti.“
„Galvok, kiek prireiks“, - užjaučiamai atsakė Višnu ir šyptelėjęs pranyko.
Moteriškė baisiausiai suglumo. Ką jai daryti? Kaip priimti tokį svarbų sprendimą? Ji nutarė paklausti draugų patarimo, ko jai pageidauti, jausdama, kad jie galbūt aiškiau suvoks visa, kas nutiko.
Kitą dieną ji sukvietė visus draugus ir pateikė jiems klausimą: kokį troškimą jai pasirinkti?
„Prašyk pinigų, - ragino vienas draugas. – Jei turi pinigų, gali pirkti, ką panorėjęs.“
„Ne, tik neprašyk pinigų, - prieštaravo kitas, - kokia nauda yra turtai, jei neturi sveikatos? Negalėsi jais pasimėgauti. Sakau tau, turėtum prašyti geros sveikatos.“
„Gera sveikata nėra pakankamai tikslus troškimo apibūdinimas, - rimtai patarinėjo trečiasis, - prašyk ilgo gyvenimo, ne tik sveikos gyvensenos, be to, nurodyk Viešpačiui tikslius metus.“
Pamaldžios moters vyras, kuris nepasižymėjo ypatingu pamaldumu ir dvasinių reikalų išmanymu, klausėsi tokių patarimų. „Visi tavo draugai yra kvaili, - pareiškė jis susierzinęs, - jei šis Viešpats sakė, jog gali prašyti bet kokios jo malonės, palaimos, tad kodėl nepaprašius skirti daugiau malonių?“
Visą tą laiką moteris nerimastingai klausėsi visko, ką jos draugai ir jos vyras turėjo išsakyti, tačiau nė vienas atsakymas jos netenkino.
Praėjo savaitės, mėnesiai, ir moteris nieko kito nebegalvojo, tik ko paprašyti Višnu. Ši dilema taip apraizgė jos mintis, jog pati to nesuvokdama liovėsi garbinti Viešpatį rytinėmis maldomis, kurias skyrė Višnu visą gyvenimą. Ji liovėsi galvoti apie tai, kaip mylėjo jį. Ji liovėsi giedoti garbinimo giesmes. Užuot garbinusi Viešpatį, ji nuolat galvodavo, ką Viešpats turėtų jai duoti. Netrukus ji prarado širdies džiaugsmą ir netgi meilė Višnu pamažu blėso. Galiausiai atėjo diena, kai moters sielą apleido paskutinė vidinio pasitenkinimo gija. Apimta panikos, ji parklupo ir aistringai meldėsi: „Ak, Viešpatie Višnu! Padėk man! Pažadėjai suteikti man malonę, didelę palaimą ir klausei, ko aš trokštu, kad išpildytum mano troškimą. Tačiau negaliu pati atsakyti į tavo klausimą ir apie nieką daugiau nepajėgiu galvoti. Prašau, maldauju tavęs, pasakyk, ko aš turėčiau prašyti!“
Dar nespėjo ji baigti maldos, Viešpats Višnu apsireiškė jai visoje puikybėje. „Jau maniau, kad niekad manęs nepaprašysi... Prašyk, kad būtum laiminga gyvenime, nesvarbu, ką gautum.“
Moteris linktelėjo galvą suprasdama Viešpaties Višnu mokymo išmintį, ir tada ji darė taip, kaip jis mokė: ji paprašė ir gavo tą dovaną. Nuo to laiko ji kiekvieną savo gyvenimo dieną Žemėje gyveno su didžiule ramybe ir džiaugsmu, nesvarbu, ar ji gaudavo ką ar ne, ji visuomet buvo laiminga.
Štai didžiausias troškimas - kaip ir toji moteris mūsų pasakojime, prisiminkime, kad laimės šaltinis yra mumyse, teikiantis mums visa, ko reikia patirti tikrąjį džiugesį šią ir kiekvieną akimirką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą