"Kai aš buvau tavo amžiaus, į mokyklą eidavau keturis kilometrus." "Užaugau septynių vaikų šeimoje, teko ir pabadauti - bet neprapuoliau." "Kai aš buvau vaikas, nedrįsdavau net cyptelt prieš tėvus - iškart būčiau gavęs į kuprą." "Aš nieko negavau iš tėvų - viską pradėjau nuo nulio." "Būtum tu gyvenęs pokario laiku..." "Pabandykit jūs išgyventi iš pašalpos..." Šios ir panašios frazės, tokios dažnos pagyvenusių žmonių lūpose, byloja jų patirtas negandas taip, tarsi jos būtų ne nelaimės, o lobis.
Vaikams sunku klausytis tėvų skundų. Tai erzina, sukelia kaltę, verčia jausti atsakomybę. "Aš nekaltas, kad mano gyvenimas lengvesnis ir laimingesnis!" - neištvėrę atšauna jie. Ir yra teisūs, tačiau...
Reguliariai apie būtus nepriteklius ir nelaimes primenančius tėvus galima suprasti. Kai jie pasakoja apie negandas, kurias patyrė per gyvenimą, iš tikrųjų nori pabrėžti savo drąsą ir nuopelnus. Būtent todėl kančiąjie prilygina vertybei.Šią mintį knygoje "Bendravimo menas" išdėstė prancūzų sociopsichologas Žakas Salomė (Jacques Salome) ir jo bendraautorė psichoterapeutė Silvi Galand (Sylvie Galland). Jeigu jūsų tėvai tiek ištvėrė, vadinasi, jie yra verti jūsų pasigėrėjimo. "Vyras mane paliko vieną su trimis vaikais, ir niekas man nepadėjo. Bet aš nesiskundžiu." Iš tikrųjų jūsų mama nori pasakyti: "Aš esu šauni." Ji nesiskundžia - ji pagrįstai savimi didžiuojasi.
Mes ne itin mėgstame draugiją žmonių, kurie nuolat skundžiasi. Būtų lengviau, jei paprašytų pagalbos, tačiau jie to nedaro. Jie tik pasakoja apie savo bejėgiškumą, su pasimėgavimu akcentuodami neigiamas aplinkybes. Arba nuolat vardija savo silpnybes, tikėdamiesi, kad jūs jas paneigsite ir pakelsite jų vertę. Tai vargina.
Kartais žmogaus skundas turi ir paprastesnę paskirtį: jis tik nori pasiguosti, o paskui tvarkytis pats. Kiekvienam pasidaro lengviau, kai jis garsiai įvardija, jog yra pavargęs nuo gausybės darbo, piktų kaimynų ar savo vaikų triukšmo. Tokiais atvejais žmogus tik nori atsipalaiduoti, tad, girdint jo skundą, nereikėtų pulti patarinėti, kaip jam tvarkytis toliau.
Psichologų manymu, visuotinis skundimasis orais ir augančiomis kainomis yra malonaus bendravimo dalis. Kalbėdami apie tai, kas jaudina visus, žmonės patiria bendrumą, atsipalaiduoja.
Ar yra žmonių, kurie apskritai niekada nesiskundžia? Yra. Tai žmonės, kurie įsitikinę, kad jiems nereikia užuojautos. Iš tikrųjų jie yra pernelyg išdidūs, kad pripažintų savo nesėkmes bei silpnybes viešai. Kai kurie iš jų primena nebylų skundą net ir nepravėrę burnos...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą