Kodėl nesugebame atsiprašyti

Kodėl nesugebame atsiprašyti

Vienas pirmųjų dalykų, kurių mokome vaikus, yra atsiprašyti, tačiau ar patys visada tai sugebame padaryti, kai esame akivaizdžiai neteisūs?

Amerikietis psichologijos profesorius Gajus Vinčas (Guy Winch), kurio knygos apie gerus santykius ir savivertės stiprinimą yra išverstos į septynias kalbas, savo tinklaraštyje (psychologytoday.com) aiškina, kodėl kai kuriems žmonėms taip sunku atsiprašyti.

Sunkiausias žodis

Eltonas Džonas (Elton John) nejuokavo dainuodamas, jog "Atsiprašau" yra pats sunkiausias žodis ("Sorry Seems to Be the Hardest Word"). Kai kuriems žmonėms net menkos klaidos pripažinimas reiškia milžinišką vidinę kovą - ir dažniausiai nesėkmingą.

Nesugebėjimą atsiprašyti paprastai suprantame kaip žmogaus gynybą ar išdidumą, tačiau po tuo slypi kur kas didesnės psichologinės problemos.

Nenoras atsiprašyti - tai ir pastangos apsaugoti trapų pasitikėjimą savimi.

Nuodijanti gėda

Kai žmogus irdamasis minioje į ką nors atsitrenkia, jis nesunkiai gali sumurmėti "atsiprašau" ir incidentą tuojau pat pamiršti.

Tačiau tas pats žmogus, automobilyje susiginčijęs su žmona (ar vyru) dėl krypties, kuria reikėtų važiuoti, kaip reikiant parėkavęs: "Sakau - suk į kairę!" ir vėliau supratęs, jog buvo neteisus, užuot atsiprašęs, ima dangstytis tokiais pasiteisinimais: "Bet tu visada pasuki ne į tą pusę."

Kai mūsų veiksmai arba neveiklumas kam nors pakenkia fiziškai, emociškai ar sukelia didelių nepatogumų, daugelis iš karto nuoširdžiai atsiprašome. Nukentėjęs žmogus to nusipelnė, ir mums tai geriausias būdas sumažinti kaltės jausmą ir sąžinės graužatį. Tačiau nesugebantis atsiprašyti žmogus tokiu atveju kaltę neigia ir kratosi atsakomybės. Kodėl?

Kai kuriems iš mūsų garsiai pasakyti "Aš suklydau" psichologiškai reiškia daug daugiau, nei tik ištarti tokiu atveju deramus žodžius.

Tai žodžiai, kurie į paviršių iškelia didžiąsias mūsų baimes (sąmoningas ir ne), kurių desperatiškai vengiame. Pripažinti kaltę sunku todėl, kad veiksmus tapatiname su asmens savybėmis (charakteriu). Kitaip tariant, jei padarei kažką negerai, vadinasi, esi negeras žmogus. Jei pasakei "ne" - vadinasi, esi savanaudis ir nesugebi atjausti. Jeigu suklydai - vadinasi, esi kvailas, ir t. t.

Taigi atsiprašymas gali simbolizuoti grėsmę savigarbai, be to, stumti į gėdos jausmą. Gėda žmogų verčia jaustis blogai ir yra kur kas nuodingesnė emocija nei kaltė.

Stiprina pasitikėjimą

Nors daugelis atsiprašymą supranta kaip galimybę užbaigti konfliktą, "neatsiprašantis" žmogus mano, jog pripažinęs kaltę prisiims atsakomybę ir už kitą konfliktavusią pusę, o juk dėl ginčo paprastai būna kaltos abi pusės.

Atsisakydami atsiprašyti mes taip pat bandome suvaldyti savo emocijas. Juk lengviau būti piktam, suirzusiam ir emociškai nutolusiam, nei jausti artumą ir tapti pažeidžiamam. Mes bijome, kad sumažinus emocinę apsaugą mūsų psichologinė gynyba subyrės, ir neviltis ims plūsti taip, kad bus neįmanoma sustabdyti.

Žinoma, gali atsitikti ir taip. Tačiau parodydamas savo jausmus veikiausiai sulauksime palaikymo ir meilės iš artimųjų. Kartais atsiverti tokiu būdu yra sveika, tai gali padėti sustiprinti pasitikėjimą kitais žmonėmis, o pasitikėjimas didina emocinį pasitenkinimą.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder