Mama vaikui - geriausia psichologė
Mama vaikui - geriausia psichologė

Psichologinių problemų turi visi - netgi tie, kurie dėl savo amžiaus dar nežino, ką reiškia šie žodžiai. Be abejonės, jie negali su savo sunkumais susitvarkyti patys, tačiau tam šalia ir yra mama.

Žinoma, būna tokių sudėtingų problemų, kad be specialių žinių ir įgūdžių neapsieisi, tačiau daugelį kliūčių, susijusių su vaikų raida, auklėjimu, galima įveikti savo jėgomis. Juo labiau kad moterys turi visus tam būtinus gebėjimus.

Šeštasis jausmas

Moterys turi įgimtą savybę atpažinti jausmus. Jos žino ir diferencijuoja daugybę bet kurio amžiaus ir lyties žmogaus būsenų, teigia psichologė Svetlana Jevleva žurnale "Laimingi tėvai". Ne tik pagal mimiką - balso intonacija, žvilgsnis, kvėpavimas "skenuojamas" akimirksniu ir nušviečia žmogaus nuotaiką. Pagimdžiusios vaiką moters gebėjimas atskirti būseną dar labiau paaštrėja.

Moteris, net nepažvelgusi į veidą vyrui, grįžusiam iš darbo, gali suprasti, kad jis turi nemalonumų arba jam skauda galvą. Arba kad vaiką darželyje kažkas įskaudino. Jokiais atsikalbinėjimais "Viskas gerai, tau tik pasirodė" jos neįtikinsi - tokia emocijų "uoslė" yra įgimto, biologinio pobūdžio, ir bet kuri moteris pasitiki ja nesąmoningai.

Be to, moterys labai dėmesingos detalėms. Jos analizuoja daugybę pačių įvairiausių (iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų) žmogaus elgsenos smulkmenų. Tarkim, vaikas susitvarkė žaisliukus ir pats klusniai atsigulė miegoti; mamos toks elgesys tikrai nepradžiugins, atvirkščiai - sukels nerimą. "Blogai jautiesi?" - pirmiausiai paklaus. Tai įprasta moteriška intuicija.

Moteris visada jaučia, kas vyksta šeimoje - net jeigu neturi įrodymų.

Kartais tokie gabumai trukdo - prideda nereikalingo nerimo, bet juk būtent jo dėka įmanoma laiku pastebėti, kad artimieji turi bėdų, ir padėti jas spręsti.

Moterys iš prigimties labai emocionalios. Palyginti su vyrais, jos išgyvena kur kas daugiau įvairesnių jausmų ir todėl labiau supranta kitų emocijas. Daugelis moterų rimtai žiūri į dvasinius artimųjų išgyvenimus, geba išklausyti, išreikšti užuojautą ir nuraminti.

Galiausiai moteris gali duoti gerą patarimą - netgi ta, kuri visiškai nėra susipažinusi su psichologija kaip mokslu.

"Profesijos" pavojai

Jeigu šeimoje esate geraširdė, supratinga, kantri ir visuomet pasiryžusi padėti, ilgainiui namiškiai su jumis ir elgsis kaip su psichoterapeute. Čia esama pavojaus, kad savo troškimus ir emocijas įprasite "pasilaikyti sau", ir ilgainiui pajusite nuovargį. Ypač vaikai greitai pajunta mamos būseną, ir supratę, kad šeimos psichologinė gerovė jums yra visų svarbiausia, gali jumis manipuliuoti.

Būti dėmesingai, kantriai - ne pareiga. Tai savybės, pageidautinos visiems šeimos nariams, ir jūs taip pat turite teisę į bet kokias emocijas. Jūs taip pat turite teisę gauti ir supratimo, ir dėmesingumo.

Savo jėgomis

Padėti savo šeimai moteris ne tik gali - kartkartėmis tai tampa būtina. Profesionali pagalba ne visada prieinama ir net ne visada pageidaujama.

Įsivaizduokime, kad jūsų penkiametis vaikas perkeliamas į kitą darželį. Jis pakankamai didelis, manote jūs, kad greitai priprastų prie pasikeitusios aplinkos. Ir paliekate jį iškart visai dienai. Bet vaikas kažkodėl nepripranta. Dieną, antrą, trečią kažkodėl žaidžia vienas su savo žaisliukais, atsineštais iš namų. Jis visiškai nepageidauja su kuo nors bendrauti. O kai auklėtoja, norėdama padėti jam įveikti drovumą, pasiūlo visai grupei papasakoti apie savo buvusį darželį, jis atsistoja ir... apsišlapina. Prieš visą grupę. Problema? Dar ir kokia! Ir, žinoma, ją reikia spręsti. Bet jeigu jūs iškart nuvesite vaiką "parodyti" psichologui, problema gali dar paaštrėti.

Penkerių metų vaikas jau pakankamai didelis, kad sugebėtų susieti du įvykius tarpusavyje - net jeigu jūs pasakysite, kad "mes tik pasikalbėsime". Ir, žinoma, jis apie tą atsitikimą galvos kaip apie siaubingą dalyką, jeigu pajus, kad tėvai sunerimę. Netgi jei jūs nekalbate atvirai ir neaptarinėjate situacijos vaikui girdint, mintis, kad kažkas su juo ne taip, sklandys ore. Vargu ar tai padės adaptuotis darželyje - veikiau nenoras bendrauti ir drovumas įsitvirtins dar labiau.

Tai kaip tik ir yra tas atvejis, kai padėti vaikui gali pati mama, pasitikėdama savo intuicija ir savo žiniomis apie vaiką.

Įsivaizduokite save vaiko vietoje. Kaip jaustumėtės, jeigu taip nutiktų jums? Jeigu konferencijoje per apsirikimą pasakytumėte ne "organizmas", o "orgazmas"? Ko norėtumėte? Kad visi kuo greičiau tai pamirštų, neaptarinėtų ir nejuokautų ta tema! Kad kas nors jus nuramintų pasakydamas: "Niekis visa tai. Bet kuris iš mūsų gali suklysti."

Būtent taip ir reiktų elgtis su vaiku. Paprasčiausiai nuraminti, pasakyti, kad nieko čia baisaus, ir pamiršti. Ir tai bus pati geriausia pagalba.

Jūs turite talentą

Moterys turi įgimtą talentą prognozuoti, kaip klostysis situacija. Kai ji ko nors klausosi - įsivaizduoja visą istoriją detaliai ir emociškai, pagauna ne tik akivaizdžius motyvus, bet ir paslėptą melą. O jeigu dar pridursime, kad moterys labiau domisi psichologinėmis knygomis ir žurnalais (taigi yra labiau apsišvietusios šioje srityje), turėsime pripažinti: suteikti psichologinę pagalbą artimiesiems ji tikrai pasirengusi.

Psichologinės pagalbos pagrindai

Psichologė S. Jevleva pataria, kaip šeimoje palaikyti sveiką psichologinę atmosferą.

Svarbiausia - atmosfera.

Ji beveik visiškai priklauso nuo jūsų. Moterys formuoja bendrą emocinį foną šeimoje, o vyrai ir vaikai jį priima. Šeimos "charakteris" labiausiai priklauso nuo moters toje šeimoje - žmonos ir mamos - charakterio. Būtent moteris nustato tam tikras emocines taisykles, sprendžia, kas priimtina, o kas ne.

Kad ir kas nutiktų, paremkite.

Sukurkite šeimoje geranoriškas sąlygas - tokias, kad kiekvienas šeimos narys jaustųsi palaikomas ir galėtų papasakoti viską, kas jam kelia nerimo, ir atvirai tai aptarti su visais. Kad vaikai jaustų: jūs visada jų pusėje, kad ir kas nutiktų. Tai gali pasirodyti šališka, neobjektyvu. Taip ir yra. Tačiau būtent tai ir yra sveikų šeimyninių santykių rodiklis.

Kiekvienam žmogui reikia, kad būtų kažkas, kas mylėtų jį visada, nepriklausomai nuo aplinkybių. Žinoma, tokie santykiai neišbraukia kritikos ir patarimų. Bet - paskui. Iš pradžių - šiluma, supratimas ir parama.

Klausinėkite.

Ypač jeigu auginate sūnus. Vyrai dėl savo psichofizinių ypatybių nelinkę kalbėti apie problemas (ir apskritai yra mažiau aktyvūs kalbėti). Tai pasireiškia jau vaikystėje ir tęsiasi visą gyvenimą. Bet tai nereiškia, kad parama jiems nereikalinga. Nekalbumas gali privesti berniuką prie nepaaiškinamo nerimo, netgi neurozės, o suaugę vyrai labiau kenčia nuo širdies ir kraujagyslių ligų.

Įpratę būti klausinėjami, berniukai ir vyrai palaipsniui įpranta, kad pokalbiai šeimoje yra norma.

Puoselėkite šeimos tradicijas.

Netgi kasdienes: sekmadieniais verdame karštą šokoladą, kartą per mėnesį visa šeima lipdome virtinius... Tradicijos ir ritualai teikia visiems - ir suaugusiems, ir vaikams - ramybės ir stabilumo jausmą.

Nepakenkite.

Tai esminis principas, kurio turi laikytis visi, kurie teikia pagalbą.

Jeigu esate šeimos patikėtinė, nepasakokite jos problemų savo draugėms, kolegoms ir giminaičiams. Netgi vaikai gali skausmingai priimti tokį atviravimą ir kitąkart vargu ar norės aptarti su jumis, kas slegia širdį. Juo labiau kad tai, kaip problemą suvokiate jūs ir kaip ją supranta vaikas, gali labai skirtis.

"Vaikų darželyje vienas berniukas parašė man meilės laiškelį. Bėda ta, kad tas berniukas buvo pats baisiausias (6 metų mergaičių supratimu) nevykėlis iš visų. Aš, žinoma, padariau viską, kad niekas grupėje to nesužinotų, o mamai papasakojau. Kaip paslaptį, žinoma. Ir ką gi? Tą patį vakarą išgirdau, kaip mama telefonu aptarinėja tai su savo drauge. "O ką aš tokio pasakiau? Nieko čia baisaus nėra..." - atsakė ji į mano pasipiktinimą. Nuo to laiko - jau 25 metus - aš turiu kitą patikėtinę - močiutę. O mama visą laiką įsižeidžia, kad aš nieko jai nepasakoju."

Žinoma, jūs galite turėti visiškai kilnų tikslą - pasitarti, sužinoti, kaip tokiais atvejais elgiasi kiti žmonės. Bet pagalvokite, kuo tai gali baigtis. Negalite būti tikra, kad gatvėje sutikta draugė nepasakys šalia stovinčiam jūsų vaikui: "Na, ar vis dar mikčioji?"

O štai apie kitus žmones namiškiams pasakoti - galima, ypač kai jie - pozityvus pavyzdys.

Dalinkitės prisiminimais.

5-7 metų vaikai dažnai klausia tėvų: "O jums taip buvo?" Jei reikalas nemalonus, suaugusieji linkę atsakyti neigiamai: "Ne, aš niekada taip nenuvildavau mamos", "Ne, aš niekada nesu pamiršusi eilėraščio per šventę."

Logiškai mąstant, ši informacija turėtų skatinti vaiko norą būti tokiam pat nuostabiam, tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Tai sukelia patį tikriausią nevisavertiškumo kompleksą.

Pasakodami apie savo vaikystę, prisiminkite ir tai, kas buvo bloga: jūs irgi bijojote miegoti tamsoje, taip pat daužėte močiutės puodelius, kartais stovėdavote kampe ir niršdavote ant tėvų.

Jei atsitinka kas nors nemalonaus, mums atrodo, kad tai unikalu: niekas niekada nebuvo patekęs į tokią kvailą istoriją, niekas niekada nepatyrė tokio pralaimėjimo. O juk bet kuris žmogus yra buvęs juokingoje arba nepatogioje padėtyje. Ir pasidaro kur kas lengviau, kai sužinai, kaip iš tiesų visa tai atrodo iš šalies...

Sidebar placeholder