Iškėlusi pagalbos vėliavą uošvė arba anyta kitoje rankoje visuomet laiko kaltinimo nedėkingumu ginklą.
Nėra nieko keista, kad anytos pavydi marčioms savo sūnų. Tai būdinga visoms moterims.
Tačiau ne visos tai įvardija ir pripažįsta.
Dėl instinktyvaus noro konkuruoti su marčia dalybų objektu gali tapti tik gimęs kūdikis, naujasis šeimos narys.
Ypač pirmojo anūko sulaukusią anytą apima stiprus pavydas ką tik pagimdžiusiai moteriai, kadangi pati pagimdyti ji jau negali. Kraštutiniais atvejais pavydas gali transformuotis į troškimą naujagimį laikyti savo vaiku.
Anytai, pasidavusiai šiam norui, ima atrodyti, kad mažylis ir yra jos vaikas. "Taip, tu - motina, - sako ji marčiai, - bet tai ne tavo, o mano vaikas." Jaunai moteriai tokią anytos poziciją labai sunku suprasti.
Kita vertus, marti turi savų tikslų ir savo taktiką.
Jauna žmona taip pat pavydi savo mylimojo jo motinai. Vaiko gimimas pagaliau ją išvaduoja nuo būtinumo skaitytis su kitos moters, jo motinos, prioritetinėmis teisėmis į jos vyrą. Kuo daugiau anyta linkusi reikšti teises į savo sūnų, tuo mažiau marti nusiteikusi "dalytis" su ja savo vaiku.
Paprastai jaunoji moteris stengiasi "apsaugoti" savo mažylį nuo jai "svetimo" žmogaus įtakos.
O kaip savojo klano atstovas, ji nori, kad vaikas paveldėtų jos ir jos tėvų šeimos savybes.
Todėl ji gali kliudyti savo vaikui bendrauti su močiute. Tai pats galingiausias jos ginklas.
Žinoma, aplinkui yra daug šeimų, kurioms pavyksta aplenkti visas minėtas problemas. Kai kurios anytos ir marčios yra sudariusios nepuolimo sutartis, todėl joms bendrauti paprasčiau.
"Jokia anyta nebus gera"
... pasakys moteris, kuriai nesiseka su savo sūnaus žmona palaikyti taikius santykius. Laikantis tokios nuostatos, žinoma, nieko pakeisti nepavyks.
Be abejonės, už konfliktą tarp anytos ir marčios, kaip ir už bet kurį kitą konfliktą, yra atsakingos abi pusės. Vis dėlto reikia pripažinti, kad vyresnė moteris turi daugiau patirties, kantrybės ir laiko.
"Gera" anyta yra ta moteris, kuri suvokia destrukcinius savo ketinimų motyvus ir dėl šeimos ramybės neleidžia jiems pasireikšti. Ji suvokia savo atsakomybę ir priima "svetimą žmogų" tokį, koks jis yra, nelygindama jo ir nepriešindama su "savais". Ji pasitiki sūnaus pasirinkimu ir nepriklauso nuo vertinimų iš šalies.
Ji įstengia būti sąžininga ir pripažinti savo neteisumą.
Gera anyta supranta, kad ne viskas pavyksta iš karto, kad tarpusavio santykius reikia kurti, o ne reikalauti vienam iš kito elgtis pagal savas taisykles.
Gera anyta yra ta, kuri suvokia, kad močiutės uždavinys yra ne spręsti ir nurodinėti, kaip jauni tėvai turėtų auginti ir auklėti mažylį, o palaikyti savo vaiko šeimą sunkią minutę. Tokios močiutės vertos didžiausios pagarbos.
"Jokia marti neįtiks anytai"
Santykiai su anyta dažniausiai yra problemiškų santykių su tėvais tęsinys. Deja, vyresniosios kartos požiūris į jaunąją kartą yra labiau negatyvus nei pozityvus.
Kartais tėvų autoritetas suaugusiems vaikams dar būna toks stiprus, o noras atsakomybę už sudėtingų situacijų sprendimus perduoti tėvams toks įprastas, kad atviras prieštaravimas atrodo tikra šventvagystė.
"Geros mažos mergaitės" ir "geri sūneliai" neturi teisės ginčytis su "pagarbą užsitarnavusiais tėvais", kurie visada žino, ką ir kaip reikia daryti.
Esant konfliktiškiems santykiams su anyta, marčiai patartina nesusitikinėti su vyro motina pastarosios teritorijoje. Namų sienos suteikia šeimininkei pasitikėjimo. Kvieskite anytą į svečius pas save.
Leiskite suprasti, kad jūsų namuose viskas yra kiek kitaip. Iš anksto ir ramiai nutarkite, kuriose srityse galite vykdyti anytos valią (pavyzdžiui, jos nurodymus, kaip gaminti vyrui valgį, lyginti marškinius) ir kuriose pasiliekate sau paskutiniojo žodžio teisę (pavyzdžiui, dėl vaiko auklėjimo principų).
Korektiškai pasakykite tai vyro mamai.
Būkite gera marti. Nesileiskite kontroliuojama, tačiau ir nekonkuruokite. Savo ruožtu supraskite, kad mama visada yra mama, kad ir kokio amžiaus būtų jos vaikas.
O jeigu jus kamuoja kaltės jausmas, kad viską darote netinkamai, kad esate bloga marti, bloga žmona ir bloga mama savo vaikui, žinokite, jog tai jau ne anytos kaltė. Tai jūsų pačios vaikystės palikimas.
Greičiausiai šis jausmas yra jūsų motinos padarytų auklėjimo klaidų padarinys.
Čia paprastų patarimų nėra. Pirmiausia reikia gerai išanalizuoti jūsų ir jūsų motinos santykius. Tačiau tai patartina daryti psichologo kabinete.
Dėl instinktyvaus anytos noro konkuruoti su marčia dalybų objektu gali tapti tik gimęs kūdikis, naujasis šeimos narys
Pagal užsienio spaudą
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą