Meilė - kaip narkotikas

Meilė - kaip narkotikas

Apėmus pakiliam meilės jausmui, partneris atrodo ypatingas. Nė vienas daiktas ar žmogus neįstengia sukelti tokios euforijos kaip jis ar ji, kai esame įsimylėję. Šiuos romantiškus jausmus dažnai lydi tam tikra smegenų susijaudinimo būsena, kuriai apėmus, regis, išnyksta savo paties asmenybės ribos.

Šiuos potyrius nuo seno aprašinėjo poetai. Neseniai Londono mokslininkai Andreas Bartelsas ir Semiras Zekis įrodė, jog įsimylėjimo svaigulys gali būti tiriamas mokslo metodais. Internetu jie rado asmenų, savo laikančių apimtais tikros, gilios ir beprotiškos meilės. Daugiausiai tai buvo moterys.

Norėdami sužinoti, kokia gi ta įsimylėjimo būsena, A. Bartelsas ir S. Zekis savo tariamoms moterims atliko branduolinę tomografiją. Iš pradžių jie parodė tiriamosioms nuotraukas draugų, su kuriais šios neturėjo jokių lytinių kontaktų, ir paprašė intensyviai galvoti apie juos, tuo pat metu fiksuodami smegenų sroves.

Vėliau draugų nuotraukos buvo pakeistos mylimųjų atvaizdais. Dabar tiriamosios turėjo galvoti apie savo partnerius, o jų smegenys tuo metu buvo peršviestos antrą kartą. Palyginus vienas ir kitas nuotraukas, buvo matyti, kokį poveikį smegenims turi apie mylimą asmenį besisukančios mintys.

A. Bartelsas ir S. Zekis nustatė, kad smegenų būsena labai panėšėjo į tą, kuri apima apsvaigus nuo narkotikų. Taigi įsimylėjimo euforiją tikrai galima lyginti su svaiginančiu heroino ar kokaino poveikiu.

Neurobiologijos požiūriu tai nėra keista, nes narkotikai ir vadinamieji meilės eliksyrai oksitocinas bei vazopresinas veikia tas pačias smegenų jungtis. Ir vieni, ir kiti sužadina sistemas, kuriose vieną svarbiausių užduočių atlieka troškimų hormonas dopaminas. To reikia, kad atsirastų prisirišimas prie partnerio. Kaip žinoma, dopaminas didina pastabumą ir žadina geismą.

Neuropsichologas J. Panksepas meilę lygina su liguista priklausomybe. Vienu atveju gimsta prisirišimas prie kvaišalų, kitu - prie žmogaus. Šis panašumas ypač išryškėja išsiskyrimo akimirkomis, tai yra abstinencijos periodu ar nesimatant su mylimuoju. Abiem atvejais apima vienatvės ir beprasmybės pojūtis, slogi nuotaika, ima kamuoti nemiga, dingsta apetitas.

Vis labiau priprantant prie narkotikų, malonūs pojūčiai silpnėja. Ilgainiui blėsta ir mylimo žmogaus žavesys. Nepaisant to - visi esame susidūrę - ir gana dažnai, su poromis, kurios ir po kelių bendro gyvenimo dešimtmečių žvelgia vienas į kitą spindinčiomis akimis.

Vadinasi, turi egzistuoti mechanizmas, neleidžiantis užgesti meilei ir kartu galintis apsaugoti žmones nuo kančių, kurios neišvengiamos vartojant kvaišalus.

Atrodo, kad ir čia neišsiverčiama be oksitocino. Bandymai su gyvūnais rodo, kad šis hormonas bent jau geba susilpninti pripratimą prie teigiamų jausmų. Jei šis spėjimas pasitvirtintų ir žmonių atžvilgiu, galėtume pasakyti, kad egzistuoja stebuklinga priemonė meilei išsaugoti. Tai seksas. Oksitocinas išsiskiria vyro ir moters organizme orgazmo metu. Gali būti, kad jis stiprina, gaivina partnerystę ir kursto aistras.

Pagal Stefan Klein knygą "Laimės formulė ("The Science of Happiness")

Parengė Alina Gukauskienė

Sidebar placeholder