Meilužiai (1)

"Mokykloje nebuvau populiari. Berniukai nerašė man meilės laiškelių, nekvietė į pasimatymus. Diskotekose sėdėdavau atokiame kampe. Jaučiausi niekam nereikalinga. Nebuvau labai jau negraži, tik kiek apkūnoka ir aukšta - 177 cm. Svėriau apie 78 kg. Tada labai sielvartavau dėl savo išvaizdos. Iki pažinties su būsimuoju vyru draugavau vos su keliais vaikinais, bet tos draugystės buvo trumpos.

Ištekėjau, kaip sakoma, už pirmo sutiktojo. Tiksliau - už to, kuris man parodė nuoširdų dėmesį. Vyras buvo gana patrauklus, ir kurį laiką jaučiausi jo neverta.

Jis man buvo geras. Negėrė, pas moteris nevaikščiojo, rūpinosi namais. Dirbo statybininku užsienyje. Dažnai nebūdavo namie. Bet ne todėl įsigijau meilužį. Ir ne vieną. Per vienuolika santuokos metų turėjau tris romanus.

Pirmasis prasidėjo praėjus dvejiems metams po vestuvių. Pagimdžiusi vaiką, labai sulysau - netekau 15 kilogramų. Būdama aštuoniolikmetė, atrodžiau kaip trisdešimties, o sulaukusi 24-erių - kaip aštuoniolikos.

Negalėjau atsidžiaugti savimi. Vyrai prie manęs lipte lipo.

Su pirmuoju savo meilužiu (labiau norėčiau jį vadinti draugu) susipažinome vieno vakarėlio metu. Draugavome apie ketverius metus. Seksas su juo nebuvo įspūdingas. Bet ne sekso man reikėjo.

Aš jau buvau įstojusi į doktorantūrą, o mano vyras vis dar tašė kuolus. Su meilužiu galėjau kalbėtis dieną naktį, įvairiausiomis temomis. Su juo buvo įdomu. Ar graužė sąžinė? Žinoma, kad taip.

Slaptoji draugystė baigėsi mano meilužio vestuvėmis. Jis vedė ir išvyko gyventi į kitą miestą. Aš jo ilgėjausi, bet per ketverius mūsų draugystės metus nėsyk nebuvau sumaniusi dėl jo palikti vyrą. Meilužis man buvo jautrus draugas, bet mudu neturėjome jokių bendrų ateities planų. Tiesa, kartais jis pareikšdavo, jog daugiau nesidalins manęs su kitu, bet aš nieko nenorėjau keisti.

Kai meilužis išvyko, įnikau į namų rūpesčius. Atrodė, dabar atgavau ramybę. Pradėsiu naują gyvenimą su savo vyru.

Deja.

Po pusmečio aš klaikiai įsimylėjau. Viskas vyko lyg filme: akių susitikimas, rankų prisilietimas, šokis, bučinys... Jausmas buvo abipusis. Bet jis buvo vedęs ir turėjo vaikų.

Svaigulys mus užvaldė, norėjosi numirti, kad kitame gyvenime susitiktume laisvi... Šiame susitikdavome retai, kaip įprasta meilužiams - mašinoje. Kalbėdavomės, bučiuodavomės, valgydavome, mylėdavomės mašinoje. Man jis atrodė tobulas. Viską darė tobulai. Dėl jo būčiau palikusi vyrą. Bet jis nenorėjo skaudinti savo žmonos.

Mano meilužį draskė sąžinės priekaištai. Kartais nesimatydavome kelis mėnesius. O kai vėl susitikdavome ir mylėdavomės, jis vengdavo mano akių. Nenorėjo kalbų apie ateitį. Ir vėl pradingdavo.

Tai tęsėsi trejus metus. O baigėsi banaliai. Kartą mus pamatė jo žmona. Eidami kartu gatve, mes jos nepastebėjome.

Aš nežinau, kas nutiko jo santuokai. Jis nutraukė santykius su manimi. Jaučiausi siaubingai. Bet ištvėriau sakydama sau: tegu mylimas būna laimingas.

Vieną rytą atsikėliau, susidėjau daiktus, pasiėmiau už rankos sūnų ir išėjau iš erdvaus, ką tik įrengto namo. Į nežinią. Ieškoti savo laimės...

Ar ją radau? Laimingos istorijų pabaigos tikriausiai nėra įdomios... Bet aš tikrai sutikau savo žmogų. Su juo susilaukiau dukters.

Ar turiu meilužį? Ne. Dabar, kai išgirstu ką nors panašaus iš savo draugių, mane ima purtyti drebulys. Dvigubas gyvenimas žmogų paverčia savo paties įkaitu. Baimė, melas, sąžinės nešvara... Tik nemeluodamas ir nesislapstydamas gali jaustis laisvas."

Sofijos istorija

"Mes su savo vyru vienmečiai, abu medikai. Susituokėme 25-erių, baigę mokslus. Ilgus metus kartu dirbome vienoje ligoninėje. Pasistatėme namą, susilaukėme trijų dukterų. Dvidešimt metų gyvenome meilėje.

Mano vyras labai gražus. Muzikalus. Šilta asmenybė. Jis patikdavo visiems. O ypač moterims.

Dažnai važiuodavome pas ką nors į svečius. Patys kviesdavomės draugų, kolegų į namus. Netrūkdavo švenčių ir darbe. Buvome komunikabilūs, mėgome padainuoti, pašokti... Kur tik nueidavome, tapdavome kompanijos siela.

Mano vyras skendėjo moterų dėmesyje. Jų akys tiesiog žibėdavo.Taip, kartais pagalvodavau: "Kaip jis atlaiko tuos nedviprasmiškus žvilgsnius?.. Kaži ar aš jo vietoje atlaikyčiau?.."

Nepavyduliavau. Didžiavausi, kad mano vyras toks patrauklus. "Tegu jos man pavydi..." - galvodavau.

Vyras su manimi atvirai aptardavo damų dėmesį, pasišaipydavo iš jų. Maniau, jis ne iš tų, kurie meluoja.

Kai tarp mudviejų atsirado kita moteris, abu jau buvome 45-erių. Aš ją pažinojau - dirbome kartu. Visi trys.

Ta moteris buvo ištekėjusi. Gražesnė už mane, įdomi, atvira, dominuojanti. Tik intelektu neblizgėjo. Mano vyras iš to pasišaipydavo, net pavadindavo kvaišele.

Vieną dieną mirė jos vyras. Nuo tada ji pas mus užsukdavo vis rečiau, o maniškis pasidarė kažkoks keistas, susimąstęs... Aš jo neįtarinėjau. O gandais netikėjau.

Mačiau, kaip jis pasikeitė. Namai jam jau nerūpėjo, o aš sulaukdavau vien priekaištų.

Neįtiko net mano išvaizda. Grįždavo iš darbo, paskaitydavo laikraštį ir kažkur išvažiuodavo.

Vieną ankstų rytą, grįžusi po naktinio budėjimo, radau mūsų lovą tuščią. Jis nespėjo grįžti iš jos.

Nereiškiau jokių ultimatumų. Maniau, tai laikinas susižavėjimas. Vidutinio amžiaus krizė... Pasirinkau kantrų laukimą.

Namie tvyrojo šaltis. Iš pradžių viską neigė, o vieną dieną neiškentė neištaręs: "Tu pati kalta."

Vyro meilužė lakstė jam iš paskos. Kur tik jis pasisukdavo, ten būdavo ir ji. Prašiau jo manęs nežeminti, baigti šituos santykius. Jis paaiškino, jog ta pati moteris, kad ir kokia ji būtų gera, vyrui nusibosta.

Bet skirtis su manimi nesiryžo. Sakė, gyvenkime kaip brolis su seserimi.

Aš vis tiek jį mylėjau. Dvidešimt metų jis man buvo geras vyras ir draugas.

O paskui jis ėmė gerti. Tada mūsų abiejų gyvenimas virto košmaru. Girtas žiūrėdavo į mane su tokia neapykanta...

Dar vėliau mano vyrą ištiko infarktas. Sunkiai sirgdamas, gulėdamas lovoje, o paskui ir pasveikęs jau nesišaukė anos moters. Sakė man, jog pats Dievas parodęs, kad eina negeru keliu.

Bet... po kiek laiko ir vėl vaikščiojo pas ją. Jie susitikinėjo iki pat jo mirties. Kol abi likome vienišos.

Bus daugiau