Mirties baimė

Mirties baimė - normalus reiškinys. Tai genetinis dėsnis, kurį gamta suprogramavo kiekvienoje gyvoje būtybėje. Tačiau kartais ši baimė peržengia normos ribas ir tampa psichologine problema.

Be mirties baimės nebūtų gyvenimo. Mirties baimė neleidžia gyvoms būtybėms nutraukti gyvybės dėl kaprizo - tam turi būti svarių priežasčių, kurios būtų stipresnės už baimę mirti.

Paprastai genetinis dėsnis, arba savisaugos instinktas, suveikia tiesioginės grėsmės gyvybei momentu. Pavyzdžiui, šis instinktas neleidžia žmogui prieiti arti bedugnės krašto arba įeiti į tigro narvą. Tačiau kai pavojaus nėra, šis instinktas paprastai tyli.

Vis dėlto kai kurie žmonės liguistai reaguoja ne į grėsmę jų gyvybei, o į kito žmogaus mirties faktą.

Tai vyksta dėl modeliavimo priežasties. 4-5 gyvenimo metais žmogaus protas daro išvadą apie savo mirties galimybę. Beje, gyvūnai gyvena nežinodami apie savo mirtį - jie reaguoja į gentainių mirtį, bijo mirties, bet nežino, kad anksčiau ar vėliau ir jie patys mirs. Gyvūnai nežino, nes neturi kuo žinoti, jie nesugeba analizuoti arba modeliuoti faktų. O žmogus geba. Gyvūnas tik reaguoja - atitinkamai pagal gamtos programas, o žmogus, be to, dar ir gali analizuoti bei modeliuoti (prognozuoti) situaciją. Taigi žmogus, dar būdamas mažas, 4-5 m., staiga sužino, kad gali numirti.

Prisiminkite vaikiškus žaidimus, pavyzdžiui, karą. "Tu nukautas", - "Ne, tu nukautas" - šitaip vaiko sąmonė apdoroja mirties faktą, daro jį mažiau skausmingą, mažiau rimtą. Žaidimas moko vaiką nežiūrėti į mirtį rimtai. Tai tik žaidimo elementas.

Absoliuti dauguma suaugusių žmonių (20 - 40-45 m.) gyvena, lyg būtų nemirtingi. Ir tik pasirodžius senėjimo požymiams, apie 40 metus ir vėliau, į galvą vis dažniau ateina nemalonios mintys. Kosmetikos kompanijos savo ruožtu daro iš to biznį, siūlydamos iš televizoriaus ekranų apgauti save veidrodyje: "Ne, aš dar jaunas, gyvenimas tik prasideda..."

Daugelyje šalių kalbos apie mirtį laikomos blogu tonu. Jeigu žmogus miršta - būtinai susirenka giminės: į laidotuves, šermenis, po mėnesio, po metų - tai irgi būdas bendrai įveikti nepermaldaujamą realybės faktą, kad mirtis - ne žaidimas, mirtis - tai rimta, tai anksčiau ar vėliau nutiks ir man.

Apie mirtį - be baimės?

Dauguma žmonių, sakančių, jog ramiai reaguoja į savo baigtinumo faktą, iš tiesų nežiūri į mirtį rimtai, jiems tai - žaidimas. Galimas daiktas, kaip ir pats gyvenimas.

Apie mirtį be baimės gali samprotauti tik pasirengusi sąmonė, kuri gyvenime jau įveikė daugelį reakcijos barjerų, įveikė "ego", pasąmonės nuostatas ir genetines gamtos programas. Kitais atvejais žmogus tiesiog bijo mirti ir trokšta ignoruoti arba išstumti šį nelemtą faktą iš savo sąmonės.

Esama žmonių, kurie neigia akivaizdžius dalykus - tai irgi vienas iš žmogaus sąmonės bruožų...

Kad pakeistumėte savo santykį su mirtimi, turite pakeisti santykį su gyvenimu. Reikia, kad jūsų gyvenimas liautųsi buvęs tik reagavimas. Savivoka, kūrybinė saviraiška, mėgavimasis gyvenimu nepalieka laiko mintims apie mirtį.

"Kai esu aš - mirties nėra, kai yra mirtis - manęs nėra..."

Gyvenimas ir mirtis - tai tik dvi vienovės pusės. Ką mes bijome prarasti mirdami? Save! Bet kodėl tuomet nebijome savęs prarasti kasnakt? Juk miegant mūsų nėra, mes tam tikros miegos fazės metu net nesapnuojame, ir laikas prabėga kaip akimirka?

Žiūrėkime į mirtį kaip į miegą. Mes užmigsime, o atsibusime jau kitur - juk tai dėsninga: jeigu gyvenu dabar - gali būti, jog tai nutiks ir vėl. Turint galvoje, kad Visatos begalybėje laikas neturi reikšmės - tai būtinai nutiks, ir akimirksniu! Na, ir kas, kad neprisiminsite savo buvusio gyvenimo (lygiai taip pat, kaip ir dabar jo neprisimenate)? Ar reikia to? Pažvelkite į senukus - jie nors ir gyvena dar šį gyvenimą, nedaugelis aiškiai jį prisimena.

Realybė paprasta - mirdamas žmogus praranda ne save, o savo ego. Ego yra tai, kas žmogui priklauso šiame gyvenime. Būtent tai ir bijo žmogus prarasti mirdamas. Dvasią, arba "Aš", prarasti neįmanoma, nes Dvasia ir Aš niekam nepriklauso.

Parengė Vilma Skiotienė