Nerandu kelio į marčios širdį: norėčiau ne meilės, o pagarbos

Norėjau gero...

Su Janina susitikome per pietų pertrauką. Ji dirba atsakingą darbą valstybinėje įstaigoje. Jaunatviškai atrodanti žavi moteris kalbą pradėjo nuo to, kad ją itin stebina, jog dabartinė jaunoji karta nejaučia vyresniems jokios pagarbos.

Mes buvome kitokie... Niekada neįžeisdavom vyresnio žmogaus, nepasakydavom grubaus žodžio tėvams, o dabar viską drožia į akis...

Ir jų elgesys, ir moralės suvokimas visai kitoks nei mūsų.

Nors, rodos, ir mokėm juos taip, kaip mus mokė tėvai, tik nieko iš to neišeina..." - tikino moteris.

Kai prieš ketverius metus sūnus supažindino ją su būsimąja marčia, Janina tikėjosi, kad toji bus jai kaip antroji duktė.

Merginos mama tuomet jau sirgo sunkia liga. "Supratau, kad mergaitei tikrai nelengva... Man jos buvo labai gaila. Troškau jai padėti.

Neilgai trukus mirė jos mama... Stengiausi marčią glausti prie savęs, bendrauti su ja, bet ryšys tarp mūsų nesimezgė", - pasakoja Janina.

Ji sako, kad nenorinti visko dėlioti ant svarstyklių, bet pasakojant apie tai, kas ją skaudina, kitaip neišeina.

Janina prisiminė, kaip rūpinosi sūnaus vestuvėmis. Tikėjosi, kad rengiant jas talkins ir marti, bet ši prieš pat vestuves visai savaitei išvažiavo į namus, palikdama visus rūpesčius anytai.

Pasak anytos, jeigu jai būtų aštuoniolika, ji nebūtų tuo stebėjusis. Na, sakytų, labai jauna, ko iš jos norėtų, bet jos marčiai buvę dvidešimt ketveri. Žinoma, visos tos smulkmenos dabar, pašlijus jų santykiams, lįste lenda kaip adatos iš kiauro maišo. Janina sako norinti, jog viskas būtų kitaip. Deja, vien nuo jos norų tai nepriklauso.

Ar būsima marti jai patikusi? "Ji nebuvo pirmoji, su kuria sūnus draugavo, kurią buvo atsivedęs į namus... Kiekviena mama savo vaikui nori tik gero. Ne išimtis ir aš. Turėjo jis susiradęs tokią moterį su vaikučiu.

Tikrai nenorėjau, kad ją vestų, ir ne todėl, kad jam tektų auginti svetimą vaiką, juos irgi turi kažkas užauginti...

Nenorėjau, nes tokioje šeimoje, gimus vaikams, atsirastų rūpesčių, o rūpesčiai - nesantaikos priežastis.

Be to, kai pamačiau, kad ta moteris iš girtaujančios šeimos, iškėliau sūnui ultimatumą: jeigu tu ją vedi, tai eik ir ten gyvenk, o to buto, kurį tau nupirkau, negausi", - neslėpė savo griežtų sankcijų Janina.

Taip, ji visada buvo griežta ir reikli mama. Kai sūnus buvo paauglys, jį saugojo nuo nutrūktgalviškų poelgių, kai paaugo - nuo aklos meilės. Iš pirmo žvilgsnio šiandien daug kuo ji galėtų džiaugtis.

Juolab kad sūnus vedė rūpestingą, tvarkingą, mokančią šeimininkauti merginą (taip savo marčią apibūdina Janina - aut. pastaba), be to, jauna šeima turi Janinos nupirktą vieno kambario butą. Deja, šis virto tikra rakštimi.

Tekėjo ne už sūnaus, o dėl... buto?

Janina visada norėjo marčios, su kuria būtų galima bendrauti kaip su drauge, bet sūnaus žmona jai netapo nei dukterimi, nei drauge. "Aš jos visai nesuprantu...

Tikrai norėjau su ja bendrauti, padėti, pirkau dovanų... - dėsto ji. Ar padėdavo? "O, tada ir mama pavadindavo, net klausdavo: kaip aš jums atsilyginsiu? Atsakydavau: man niekio nereikia, tik gerumo... Bet praeidavo kiek laiko ir jos elgesys pasikeisdavo. Tokia būdavo, kol vėl nesulaukdavo kokios dovanos ar paramos".

Vienintele savo klaida Janina laiko tai, kad sūnaus santuokos pradžioje ji buvusi per dosni. "Kai įpranti gauti, o paskui negauni, imi pykti už tai, ko negavai", - daro išvadą Janina.

Ji niekad nemanė, kad butas, kurį nupirko sūnui, gali trukdyti bendrauti, tapti kovos objektu. Beje, tas vieno kambario butas Vilniuje perkant buvo įformintas jos ir sūnaus vardu. Pasak Janinos, kartą marti per vieną jų ginčą prasitarė, kad tekėjo ne už jos sūnaus, o už to buto, kurį šis turėjęs... Gal ji tada pajuokavo? Janinai taip neatrodo.

Tų marčios žodžių ji neužmiršo. Juos ir vėl prisiminė, kai sūnus su marčia panoro parduoti jos pirktą butą ir įsigyti kitą. "Jeigu jie kartu įsigis kitą butą, šį pardavę, tas kitas jau bus jų bendra nuosavybė.

Skyrybų atveju mano sūnus liktų be nieko, jis grįžtų gyventi pas mus... Beje, tas butas, kurį jie nori pirkti, taip pat vieno kambario. Išgirdusi tokį sumanymą, pasiūliau viską juridiškai įforminti.

Ta pinigų suma, kurią buvau sumokėjusi už butą, jį pardavus, turėtų būti įforminta mano vardu perkant naująjį būstą. Kadangi marti rajone turi savo vieno kambario bendrabutį, aš jai pasiūliau jį parduoti ir perkant naują butą jos įneštą dalį taip pat įforminti. Bet marti nesutiko, sakė, kad taip daryti jai neapsimoka..."

"Gyvenk, kol būsi mano sūnaus žmona..."

Pasak Janinos, jos ir marčios santykiai nuo pat pradžių nebuvo itin geri. Ji mano, kad marti galėjo būti nuteikta ir aplinkinių: "Esu tokia, kad sakau teisybę į akis, - prisipažįsta. - Ne visiems tai patinka, bet ji turėtų gyventi savo galva. Juk aš jai daug kartų rodžiau širdį, bet ji vis tiek manė, kad esu bloga. Na, pamačiau, pavyzdžiui, kad jos kailinukai susinešiojo, nuvedžiau pas savo pažįstamą, dalį pinigų už naujus kailinius sumokėjau, likusią sumą ji galėjo susimokėti dalimis.

Praėjus šiek tiek laiko išgirdau, kad nieko jai nedaviau, o ji tiems kailiniams išleidusi labai daug pinigų... Nesu milijonierė, turiu savo šeimą, bet kiek galiu, tiek padedu. Kokią poziciją šioje istorijoje užima mano sūnus?

Ne, jis nesilaiko neutraliteto. Jis visada yra jos pusėje. Bet kai marti kalba apie butą, jis tuomet tyli. Ar neprimetu jiems savo diktato, savo valios? Juk sutikau, kad butą parduotų, tik su sąlyga, jog bus vykdomi ir mano norai.

Beje, ji iš karto po vestuvių pareiškė: kaip aš tame bute tvarkysiuos, jeigu jis ne mano, šiandien aš gyvenu čia, o rytoj galiu lauke atsidurti. Aš jai dar tada pasakiau, kad gyvenk čia tol, kol būsi mano sūnaus žmona".

Norėtų ne meilės, o pagarbos

Tiesa, kol nebuvo iškilęs buto pardavimo klausimas, Janina galėjo bendrauti su anūkėliu: "Palikdavo man jį prižiūrėti, kada jiems reikėdavo išvažiuoti ar kur ilgesniam laikui išeiti, buvau jį nuvežusi į savo tėviškę.

Po to dėl buto kilusio ginčo nebepalieka. Pastaruoju metu ir sūnus užsuka tik trumpam. Ne pas mane, pas tėvą, dažniausiai kokiu nors reikalu.

Kai užkalbinu, jis sako, kad neturi laiko su manimi kalbėtis. Vyras? Jis gal ir šiek tiek kaltas dėl taip susiklosčiusių santykių.

Už mano nugaros jis kartais nori pasirodyti esąs geresnis. Tiesa, kai pirkau tą butą, jis buvo prieš. Sakė, kad sūnus per anksti gauna savo kampą, kad turėtų po svetimus kampus pasimėtyti, tada išmoktų vertinti tai, ką gauna. Nemokėjome mes sutartinai vaikų auklėti. Jeigu aš baru - jis užstoja, gina, ant manęs šaukia...

Ne, aš nieko iš sūnaus nereikalauju ir neprašau, kad mane marti mylėtų, tegul jie sau gerai gyvena, bet norėčiau tik vieno - kad gerbtų..." Janina su kartėliu pasakojo, kaip ėjo anūkėlio pasveikinti: jai buvo pasiūlyta išeiti ir pasiimti dovanas. O kartą jos pirktus anūkui drabužėlius marti išmetė už durų.

Kad jų santykiai pasikeistų, Janinos akimis, reikia geranoriškumo iš marčios ir sūnaus pusės. Ji linkusi atleisti jai pasakytus blogus žodžius ir niekada to daugiau nepriminti.

Visa širdimi norėtų, kad jie ateitų, tarsi nieko nebūtų buvę, o ji vėl galėtų sekti pasakas savo vieninteliam anūkui. "Juk gyvenimas labai trumpas. Svarbūs ne tik materialūs dalykai. Mažam vaikiui neužtenka bendrauti vien su tėvais..." - mano ji.

Po motinos padu

Kaip su savo anyta sutarė pati Janina? "Tarp mūsų taip pat neužsimezgė geri santykiai.

Aš nežinau, kodėl jai nepatikau. Mano vyras jos visada prisibijo. Ji nuolat mus skyrė. Kai buvau nėščia, laukiausi antro vaiko, anyta tikino, kad sūnus verčiau eitų ir atitarnautų kariuomenėje. Buvo prieita prie to, kad vyras tada iškėlė man sąlygą: jeigu gims antras vaikas, jis mane paliks...

Vaikelio tada nepagimdžiau. Motinos žodis vyrui buvo šventas, - sako ji. - Kokie mano ir anytos santykiai dabar?

Ji gyvena toli nuo Lietuvos. Sūnus jai laiškų, deja, nerašo. Rašau juos aš. Esu juos jungiantis tiltas. Manau, gyvenimas daug ką pakeitė.

Tikrai tikiu, kad ji dabar apie mane galvoja kitaip nei anksčiau. Anytai aš niekada nepasakiau blogo žodžio, nepuoliau aiškinti, nesakiau, kad ji buvo neteisi. Viena kitai mes niekada nedraskėm akių..."

Janinos ir jos sūnaus butai yra toje pačioje gatvėje. Jie kas vakarą galėtų šnekučiuotis susėdę prie vieno stalo. Galėtų drauge džiaugtis ir spręsti problemas.

Rodos, reikėtų labai nedaug - meilės, supratimo, kompromiso.

Janina pasirengusi atverti savo buto duris.