Reikia rasti laiko bendrauti su savo vaikais kuo dažniau jiems sakant, kad mes juos mylime

Žmogus niekada negalėjo gyventi ne bendruomenėje, o bendrystės poreikis visada reguliavo žmonių santykius. Taip teigė Alfredas Adleris, individualiosios psichologijos krypties psichologijos moksle kūrėjas.

Jo manymu, kiekvieno žmogaus varomoji jėga yra siekimas priklausyti visuomenei: rasti savo vietą joje ir prisidėti prie kitų gerovės. Pats terminas "individualioji psichologija" nurodo, jog kiekvienas žmogus yra individualybė, kuri yra nedaloma visuma, susijusi su išoriniu pasauliu.

Žmogui, kaip visuomeninei būtybei, būdingas bendrumo jausmas. Jeigu vaikas savo šeimoje, darželyje, mokykloje jaučiasi turintis savo vietą, yra gerbiamas ir pripažįstamas kaip lygiavertis bendruomenės narys, užaugęs jis prisidės prie visuomenės gerovės kūrimo.

Tačiau tuomet, kai vaikas nusprendžia, jog jis nieko vertas, nes yra nepakankamai geras, protingas ar gražus, jeigu tokio, koks jis yra, jo nepriima ir nemyli, tada jam reikės eikvoti daug dvasinių jėgų, kad surastų savo vietą tarp kitų. Ypač sunku tiems, kurie ankstyvoje vaikystėje patyrė artimo žmogaus atstūmimą, smurtą.

Jausmai, kurie tuomet kildavo ir būdavo nuslopinami, dažnai liko neišreikšti, tai - baimė, pyktis, bejėgiškumas, beviltiškumas. Jie niekur nedingsta, žmogus visą gyvenimą priverstas nuo jų gintis, o gynybos priemonės dažnai būna ir įvairios priklausomybės, kaip alkoholis, narkotikai ir kitos.

James Gilligan, žymus amerikiečių psichiatras, ilgai dirbęs su smurtautojais, įvykdžiusiais sunkius nusikaltimus, padarė išvadą, jog pagrindinis smurto motyvas ir priežastis buvo noras atsikratyti, išvengti skaudaus gėdos bei pažeminimo jausmo ir pakeisti jį priešingu - išdidumo jausmu.

Visiems žinoma, kad smurtas gimdo smurtą. Vaikui suduoti atrodo labai paprasta. Kai suaugęs baudžia vaiką mušimu, jis parodo savo galią ir valdžią prieš mažą ir silpnesnį. Bet ar taip galima išspręsti bendravimo problemas? Deja, jų tik daugėja.

Mažesnis, bet ne menkesnis

Džiugu, kad nemaža jaunų tėvų ateina pas psichologą ieškoti pagalbos, kai nesiseka bendrauti su vaikais šeimoje. Kuo anksčiau jie kreipiasi, kuo vaikui mažiau metų, tuo veiksmingesnė gali būti pagalba. Individualioji psichologija teigia, kad pagrindiniai žmogaus būdo bruožai, jo subjektyvus požiūris į save tarp kitų, jo savęs vertinimas bei savigarba susiformuoja ankstyvoje vaikystėje.

Daugelis tėvų trokšta, kad jų vaikas užaugęs būtų savarankiškas, atsakingas už save, drąsus ir ryžtingai siekiantis savo tikslų. Tačiau patys tėvai dažnai būna nepatenkinti, kai jų trimetis vaikas yra aktyvus, ryžtingai stengiasi pažinti pasaulį čiupdamas ir tyrinėdamas daiktus savo aplinkoje, kai jis nori būti savarankiškas ir viską daryti "Aš pats". Toks vaiko elgesys paprastai tampa "nepatogus".

Su juo bendraujant reikia laiko išlaukti, kol jis padarys, ką sumanęs, reikia daug kantrybės ir susivaldymo, diplomatinių įgūdžių, kai vaikui tenka padėti išspręsti jam kilusią problemą, neatimant iš jo iniciatyvos, nežlugdant jo savigarbos.

Iš tiesų, nelengva būti tėvais, tai didelė ir graži patirtis gyvenime. Kyla įvairiausių klausimų, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Pernelyg didelis rūpinimasis vaiku, kai nuolat kas nors draudžiama, sakant: "Išsitepsi!", "Sušlapsi!", "Sulaužysi!" ir panašiai, formuoja gėdos jausmą ir nepasitikėjimą savimi.

V. Satir teigė, jog nereikėtų drausti vaikams daryti to, kas neuždrausta įstatymo, nepavojinga sveikatai ir nėra pernelyg brangu. Vaikai turi patys įgyti savo gyvenimiškąją patirtį, mes negalime pakloti jiems tiesaus ir nugludinto kelio, nors ir kaip to norėtume.

Leiskite savo vaikui sakyti "Ne!", reaguokite į tai ramiai, parodydami, kad suprantate jo požiūrį, ir išklausykite jį. Jei nuolat su vaiku "kariausite", primesdami jam savo nuomonę ir liepdami paklusti dėl to, kad Jūs esate suaugę, o jis - vaikas, tai yra menkesnis už Jus, tai netolimoje ateityje Jūsų vaikas nebemokės pasipriešinti ir kitam, kuris darys jam spaudimą, pavyzdžiui, narkotikų prekeiviui, siūlančiam savo paslaugas už kampo.

Svarbiausia - nuoseklumas

Iš tiesų, vaikai iš prigimties skiriasi savo temperamento savybėmis, aktyvumo lygiu. Yra labai judrių vaikų, kuriuos auklėjant ypatingai svarbu nustatyti elgesio apribojimus, priimti tam tikras taisykles šeimoje. Dėl tų taisyklių visi šeimos nariai turi susitarti ir šventai jų laikytis.

Kiekvienas turi žinoti ir vykdyti savo pareigas šeimoje, bet jos negali būti primetamos per prievartą. Ir pareigas, ir privilegijas, jeigu tokių yra, reikia kartu apsvarstyti "šeimos taryboje" ir nuosekliai jas vykdyti.

Dažniausiai tėvams ir pritrūksta to nuoseklumo auklėjant savo vaikus. Jie patys prisipažįsta, kad sunkiausia - pareikalauti iš savęs, kai reikia kantriai ir ramiai padėti vaikui susivokti savyje mokantis reguliuoti savo elgesį.

Kaip reikia vaikus bausti? Kai tenka tai daryti, bausmė turėtų būti netinkamo poelgio loginė pasekmė, nežeminanti vaiko savigarbos. Ir apie tai reikėtų vaikui pasakyti ramiai, be grasinimų ir įžeidinėjimų.

Pavyzdžiui, jei Jūsų aštuonmetis kas rytą tingi rengtis ir susiruošti į mokyklą, reikėtų jam leisti keletą kartų pavėluoti, prieš tai aptarus tą situaciją su mokytoja, kad jis pasijaustų nemaloniai ir suprastų, jog būtent jis pats yra atsakingas už savo elgesį, ne mama ar tėtis.

Savo keliu

Kiekvieną pavasarį psichologams tenka daryti šešiamečių vaikų tyrimus, kad nustatytų, ar vaikas yra subrendęs lankyti mokyklą.

Dažnai tėvai, atvedę vaiką, pasakoja apie jo pažintinius gebėjimus: kaip pažįsta raides, moka skaičiuoti ir t.t. Tačiau yra labai svarbūs mokyklinio brandumo komponentai, į kuriuos dažniausiai per mažai kreipiama dėmesio, tai: savęs suvokimas ir savigarba, - elementari elgesio kontrolė, susivaldymas, - gebėjimas gyventi greta kitų; bendravimas, bendradarbiavimas, atsakomybė, - aktyvus domėjimasis pasauliu, - nusiteikimas eiti į mokyklą.

Mokykloje, klasėje susikuria savita bendruomenė, kur turi būti toliau ugdomi vaikų empatiniai gebėjimai, tai yra gebėjimas įsijausti į kito žmogaus būseną, suprasti jo elgesio motyvus. Visa tai iš esmės lemia tėvų auklėjimas šeimoje.

Kuo labiau šeimoje vyrauja draugiška bendradarbiavimo atmosfera, tuo mažiau šeimos nariai bus nerimastingi ir priešiški vienas kitam. Ten, kur rūpinimasis buitimi ir materialiniai dalykai neužgožia nuoširdaus tarpusavio bendravimo, kur vaikams skaitomos pasakos, kalbamasi apie jausmus, kuriuos vaikas išgyvena, apie užuojautą skriaudžiamam, apie sėkmes ir nesėkmes bei kelius joms įveikti, ten auga save gerbiantis žmogus, kuris mokės gerbti ir kitus.

Toks žmogus tikės, kad gali pasiekti savo tikslus ir sėkmingai eis savo keliu.