Meno terapija pagal Jungą - tai gilios analitinės psichoterapijos forma, kai kūrybos procesas padeda žmogui atskleisti savo pasąmonę ir išstumtus išgyvenimus, pamirštus jausmus, juos įvardinti, susipažinti su savo asmenybe.
Ir nuotaikoms išreikšti nereikia kalbos, netrūksta žodžių.
Meno terapija suteikia galimybę išreikšti agresyvius jausmus socialiai priimtina forma, skatina atsirasti vidinės kontrolės ir tvarkos jausmui. Meno terapija padeda terapeuto ir kliento kontaktui, galime kažkiek diagnozuoti ir interpretuoti.
Piešiniuose slypi daug informacijos, dalis jos gali likti nepanaudota, tačiau terapeutas pamato žmogaus problemą, skaudulius, ir jeigu žmogus nori ta tema kalbėti, paliesti skaudžius taškus, mėginame tai aptarti, ir - sušvelninti, pagydyti.
Pamato save iš šalies
Dienoraščio rašymas, vadinama logoterapija, taip pat padeda, tačiau ne kiekvienas leis jį skaityti svetimam. Dažnai būna, jog tai, ką žodžiu pasakyti nedrąsu, sunku, galbūt ir gėda, išsilieja piešiniuose.
Grupinės terapijos metu ant grindų patiesiamą kiekvieno piešinį ratu sustoję grupės nariai komentuoja, ką jame mato, o po to kalba autorius - sutinka su vertinimais arba ne.
Pasitaiko audringų reakcijų, ypač iš depresyviųjų pacientų, bet apskritai aptarimas leidžia pagerinti grupės tarpusavio santykius, pamatyti save tarsi iš šalies.
O tai, ką autorius gauna iš aplinkinių - įvertinimas ir palaikymas, - irgi yra labai svarbi terapijos dalis.
Gydytojai pasakojo, jog kartais pacientas atsigula, o kiti dalyviai piešia jo kūno kontūrus: paskui jis pažymi šiltas ir šaltas vietas, kur jam skauda.
Tarkime, depresyvieji pacientai širdies vietoje piešia juodą dėmę ar kiaurymę, kartais "silpnos kojos" išreiškia gyvenimo nestabilumą. Ligoniui savotiškai palengvėja, jis kitaip supranta savo psichinę negalią.
Žmonės labai dažnai vengia kalbėti, pripažinti psichologines problemas, jie linkę įvardinti tai kaip širdies neurozę, somatininę ligą. Neretai stuburo, pečių, raumenų skausmai yra psichosomatiniai, ir per piešinį tai paprasčiau įvardijama, - pastebi psichiatrai.
Piešiniuose - gyvenimo kelias
Pacientui pasiūloma konkreti tema: "Mano laisvė", "Mano sapnas", "Mano rytas", "Mano šeima". Vienam ar kitam psichikos susirgimui būdingos detalės kartojasi, ir tai leidžia daryti tam tikras prielaidas.
Manoma, jog žmogaus, sergančio šizofrenija, piešiniui būdingas primityvumas ir vaikiškumas.
Dėl savo mąstymo ypatumų ir keistų išgyvenimų jie dažnai vaizduoja simbolius, tačiau šie nėra visiems suprantami, dažnai juos paaiškinti gali tik pats autorius.
Šiems pacientams būdingas komiškumo ir groteskiškumo pomėgis, disproporciškos figūros, nenormalios galūnės.
Dažnai vaizduojami išdarkyti veidai ir grimasos. Piešinyje nėra kojų pėdų, žmonės be burnų, tarsi pakibę ore, piešiamas kelias, tarsi jis kristų, o automobilis važiuoja be vairuotojo. Savo šeimą vienas pacientas pavaizdavo kaip ufonautus.
Paprašyti pagaminti sau kaukę, šizofrenija sergantys pacientai gali padaryti ją akliną, be įpjovų akims. Arba ta kaukė tiktų Helovynui.
Merginos, sergančios hipomanija, piešinyje yra informacija apie jos koketavimą, seksualumą.
Kai pacientas paprašomas nupiešti gyvenimo kelią, nors jis būtų gėlėmis pažymėtas, galima atsekti gyvenimo įvykius nuo vaikystės: čia ir sunki operacija, ir ryšys su motina bei jos mirtis, nelaimingos meilės, bandymas nusižudyti, ateities vizija.
Iš piešinio detalių galima įtarti patirtą prievartą, kompleksus.
Specialistai sako, kai žmogus piešia, jis atsipalaiduoja, apie įvykius negalvoja, tačiau vėliau, kalbėdamas su psichoterapeutu, jis vis tai analizuoja.
Su juo kalbamasi, kas tai yra ir kaip tai išgyventi, kaip su tuo tvarkytis.
Yra labai daug skirtingų šeimų, ir piešiniuose atsiskleidžia jų bendravimo modelis, daugybė netikėtų, neišsakytų dalykų ir paslėptų prasmių - tai tema diskusijai.
Tarkime, mergaitė, deklaruojanti itin artimus santykius su savo mama, nupiešė jas abi negyvenamoje saloje, atsukusias viena kitai nugaras. Kitame piešinyje ilgesnė motinos ranka ir daiktas, tarsi pratęsiantis tą ranką, bylotų apie mamos agresiją ir valdingumą.
Kartais pacientas, nupiešęs savo šeimos narius, save patį nuo jos atskiria net plytų siena: jis atrodo tarsi nepritampantis, nepriimantis jos vertybių, "neįsikomponuojantis" į tą šeimą.
Piešiniai padeda tiksliau įvardinti asmenybės ribas, stipriausius jausmus, tarpusavio santykius ir gydytojui padedant, juos koreguoti, priimti sprendimus.
Iš paciento nupiešto medžio aiškėja, ar tai brandi, ar infantili, ar skilusi asmenybė.
Kartais medis atrodo sveikas ir vešintis, bet patyręs traumą žmogus visuomet nupieš drevę ar nulaužtą šaką, o nejaučiantis gyvenime pagrindo po kojomis, nenupieš šaknų.
Pacientai net nupieš neišreikštas emocijas ir jausmus draugams, artimiesiems, santuokos sudužimo nuojautą.
Piešimas ypač padeda vaikams, kenčiantiems tamsių kambarių baimes, prieš miegą jie gali sudeginti, suplėšyti piešinyje pavaizduotas pabaisas - ir baimė apmalšta.
Suaugusiems po meno terapijos seansų taip pat gali nebereikėti gerti vaistų, arba vartoti jų mažiau.
Taigi apibendrinant galima sakyti, jog meno terapija sustiprina sveikatą ir savigarbą, atpalaiduoja kūrybines galias, o galbūt kartu ir gerina psichikos ligonio įvaizdį visuomenėje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą