Pirmiausia buvo žodis: kartais mus lydi ir ne tokie malonūs
Kai jūs buvote mažas vaikas, tai labai atidžiai klausydavote, kas aplinkui yra kalbama. Kai žodžiai buvo nukreipiami būtent į jus, jūs išmokdavote, kas yra tas "aš".
"Dukrele mano, eikš, pabučiuosiu." "Bloga mergaitė, niekad taip nedaryk!" Štai jums ir "aš" ribos. Iš vienos pusės - geroji riba, iš kitos - blogoji.
Pagal šiuos atsiliepimus formuojasi mūsų emocinis santykis su savimi.
Tai ne šiaip žinojimas, kas esi. Tai būtent jausmai, kuriuos aš jaučiu pats sau. Įdomu, kad tokie pasakymai, kaip "nevėkšla", "paleistuvė", "tinginys" ir "beprotė" skamba mūsų ausyse visą gyvenimą.
Dauguma iš mūsų gerus atsiliepimus apie save kažkaip pamirštame, o blogus - prisimename.
Kai geras žodis, reiškiantis meilę, ateina iš motinos, vaikas mokosi tiesiog save mylėti. Tai yra priima save tokį, koks yra.
O štai jei pagyrimai eina iš tėvo, vaikas mokosi pasitikėti savimi konkrečioje veikloje.
Nesvarbu, ar mašiną vairuoti, ar ant slidžių stovėti, ar pedalus minti - čia tėviškas dėmesys reikalingas. Ir, žinoma, tiems, kuriems tėvai pašykštėjo gerų žodžių, nepasisekė - tai savęs nepriima, tai savo veikla nepasitiki...
O štai jau globalesnis dalykas - "gyvenimiškas scenarijus". Čia jau turi gerai pasidarbuoti ir tėvai, ir broliai su seserimis, ir močiutės, ir klasiokai...
Tai - nukreipiantys žodžiai, savotiškos kelrodės. Jie sugeba įsikomponuoti į mūsų vertybių sistemas, tapatybę ir gyvenimišką misiją. Paprastumo dėlei galime išskirti trijų rūšių scenarijus.
Pirmieji - pralaimėtojai.
Šie dažnai vaikystėje girdėdavo "koks nevykęs", arba "šitam tai niekas neišeina".
Arba skeptišką: "na, na, bandyk, bandyk - pamatysi, kad niekas neišeis".
Šių žmonių gyvenimo scenarijai neretai siejasi su pastangomis, kurios baigiasi nesėkme. Su kova, kuri baigiasi pralaimėjimais. Su "aukos" vaidmeniu. Su nuolat besikartojančia savijauta: "na štai - ir vėl prisidirbau į kelnes".
Antrieji - "vidutiniokai".
Jų aplinkoje dažnai skambėdavo posakiai: "nei šilta, nei šalta", "kaip visi", "niekuo neišsiskiriantis", "gabus, bet tinginys". Augdami šie vaikai iš tiesų yra labai jau panašūs į kitus ir siekia būti panašūs. Jie gyvena "ne blogiau už kitus", kartais "suveda galus su galais". Jie geria alų ir žiūri krepšinį. Daug nepralošia, bet daug ir neišlošia.
Tretieji - "laimėtojai". Jie nuo mažens girdi: "ypatingas vaikas". Arba "toli nueis", "proto kalnas", "gražuolė", "šitas visus perspjaus".
Jie nuo mažens avangarde, prie geresnių, prie daugiausiai pasiekiančių, anksčiau ar vėliau laimintys gyvenime ir gerovę, ir meilę, ir pasiekimus.
Žinoma, ne vienodai visose srityse.
Jūs, žinoma, paklausite dviejų dalykų. Ar nebūna atvirkščiai, nei pranašaujama? Ar laimėtojai ir pralaimėtojai tokie yra visose srityse?
Į pirma klausimą atsakymas aiškus: būna, kad gyvename atvirkščiai, nei buvo pranašaujama.
"Visi sakė, kad aš mirsiu, o aš išgyvenau ir dar tapau kultūristu", - gan tipiškas variantas.
Arba "čigonė sakė, kad manęs laukia blogas vyras, tai aš jau pasistengiau ir suradau idealų"...
Taip, mes kartais perrašome savo scenarijų ir padarome iš jo "antiscenarijų".
O štai ir antras klausimas. Ar būna totalių nevykėlių ir laimės kūdikių?
Prisiminkime, kaip skiriasi tėvo ir motinos poveikis vaiko supratimui apie save. Vienur - savęs priėmimas, kitur - pasitikėjimas instrumentinėje veikloje.
O juk ar yra kiti svarbūs mums žmonės. Jie irgi mums kažką apie mus sako. Štai ir išeina mozaika: materialinėje sferoje - vidutiniokas, o kūryboje - laimėtojas. Arba fizinėje srityje - pralaimėtojas, o intelektualinėje - laimėtojas.
Na, o ką daryti, jei jau tave vaikystėje apibūdindavo ne pačiais geriausiais žodžiais, o tu štai išaugai ir nusprendei tapti laimėtoju?
Pirmiausia reikia išmokti klausytis savęs. Tai reiškia sustabdyti trumpam mąstymą ir įsiklausyti. Tuomet paaiškės, kad juodos pranašystės iš tiesų skamba kažkur šalia mūsų galvos. O ne mūsų viduje.
Tuomet pabandykime šiuos žodžius kur nors nukelti. Kur? Žemyn.
Galima į kojos nykštį, tačiau po kelerių tokių nukėlinėjimų metų kartais vystosi nykščio sąnario uždegimas.
Todėl bandykite leisti šiuos balsus kur nors kitur - kad ir į žemę. Žemė viską sugers - ir "kiaulė", ir "tinginys" ir "nieko iš tavęs neišeis"...
Svarbu nusiųsti šiuos žodžius toliau nuo savo galvos. Juk tardavo tai visai ne išminčiai, o pavargę, pikti ir nenusisekę mūsų artimieji. Kuriems savo ruožtu tokias idėjas perteikė jų pačių tėvai.
O aniem - jų. Ir taip be galo. Kol juodos pranašystės nepasiekė jūsų. O jūs buvote tokie protingi, kad nutarėte pakoreguoti savo likimą. Taip sakant, karmą suremontavote. Ir ištaisėte protėvių klaidą.
Tiesa, prisiminkite dar, kokie jūs esate nuostabūs ir nepakartojami. Per petį save patapšnokite. "Šaunuolis", - pasakykite - ir pridurkite savo vardą. Ir eikite miegoti.
Tegul ne tik iš pradžių, bet ir dienos pabaigoje palydi jus jūsų pačių geras žodis sau.
Tiems, kuriems tėvai pašykštėjo gerų žodžių, nepasisekė: užaugę jie tai savęs nepriima, tai savo veikla nepasitiki...
Rašyti komentarą