Dažna moteris galvoja, jog vaikas yra jos nuosavybė. "Galime skirtis, bet vaikas liks man", - kaip kirviu nukerta žmona. Po skyrybų ji jaučiasi pranašesnė už vyrą, nes, leisdama susitikti su vaiku, ji tarsi skolina savo nuosavybę.
Bet kuris žmogus vengia situacijų, kuriose jie jaučiasi menkavertis. Jeigu vaikas tėvui priekaištauja, kad jie retai susitinka, šiam tenka pripažinti savo bejėgiškumą. Todėl vyras ima vengti tokių situacijų ir galiausiai nutraukia ryšius su buvusia šeima.
Blogai ir tuomet, kai nuolat buvusios žmonos užsipuolamas vyras įsijaučia į aukos vaidmenį. Tuomet vaikas ima jausti kaltę dėl to, kad negali jam padėti. Gailėdamas tėčio, vaikas jaučiasi kaltas prieš mamą. Šitaip jis užsikrauna ant savo pečių ne pagal amžių sunkią atsakomybės už tėvų santykius naštą.
Užburtas ratas
Dažna moteris po skyrybų menkina buvusį vyrą ir draudžia jam kištis į kasdienius vaiko reikalus. Tačiau kad vaikas jaustųsi saugus, jam reikalingas stipraus tėvo paveikslas.
Mergaitei ir berniukui reikalingas vyriškumo bei moteriškumo pavyzdys. Šį pavyzdį jie gali matyti tik tuomet, kai turi kasdienio neformalaus bendravimo su abiem tėvais patirties.
Skyrybų atveju tampa labai svarbu, ar vaikas gali paskambinti gimdytojui, su kuriuo kartu negyvena, ir susitikti kada panorėjęs.
Žmonės, vaikystėje patyrę komplikuotas tėvų skyrybas, nuolat baiminasi būti palikti. Ši baimė skatina menkavertiškumą, įvairias priklausomybes ir veda prie šeimos santykių nutraukimo. Todėl išsiskyrusių tėvų vaikams tenka daugiau rizikos, kad jie taip pat išsiskirs.
Vaikas tapo agresyvus
Po skyrybų abu tėvai išgyvena pralaimėjimo, kartėlio, nusivylimo jausmus.
"Suvirškinus" šią pirminę reakciją, prasideda kasdienybė. Vaikas iš mamos, su kuria liko gyventi, reikalauja tiek dėmesio, kiek ji viena nepajėgi suteikti. Kyla konfliktai, kaista vaiko agresija, motinai darosi sunku ją suvaldyti ir suprasti.
Kasdienė atmosfera po skyrybų lemia tolesnę vaiko raidą. Faktas, kad nuo šiol jis gyvens nepilnoje šeimoje, vaikui gali kelti gėdą, menkavertiškumo jausmą.
Dar blogiau vaikas jaučiasi, kai tėtis jo nelanko. Todėl tik geri santykiai su išėjusiu tėvu apsaugo patį vaiką nuo jausmo, kad jis tapo nebereikalingas.
Kuo labiau buvę sutuoktiniai tarpusavyje konfliktuoja, tuo agresyvesnis vaikas yra gimdytojo, su kuriuo gyvena, atžvilgiu. Jis save ima suvokti kaip neapykantos vaisių. Toks vaikas nemyli savęs.
Paaugęs jis mano, kad neturi teisės palikti mamos vienos (kaip tėvas). Paauglys, bandydamas išsigelbėti nuo kaltės jausmo, susitapatina su "žiauriu tėvu": žemina mamą tam, kad galėtų nuo jos atsiskirti. Kiti vaikai lieka priklausomi nuo mamos ir visą gyvenimą yra draskomi prieštaravimų.
Dažniausiai taip yra tiems, kuriuos motinos vertė būti jų emociniais partneriais.
Atsakomybė - per pusę
Tėvai privalo padėti vaikams išgyventi jausmus, kuriuos jiems sukelia jų skyrybos. Blogiausia - apsimesti, kad nieko neįvyko arba kad įvyko nelabai reikšmingas dalykas, apie kurį esą net neverta kalbėti.
Jeigu vaikas neišliejo savo neigiamų jausmų, tai dar nereiškia, kad jis jų nejaučia. Tai veikiau rodo, kad jis liko vienas su savo išgyvenimais.
Prieš skyrybas tėvai turi aiškiai pasakyti vaikams, kad jie ir toliau jais rūpinsis. Svarbu, kad vaikai žinotų, jog jie ir toliau gali vienodai mylėti abu tėvus.
Tėvams derėtų atsiprašyti vaikų už tai, kad nesugebėjo sukurti ir išlaikyti gerų santykių. Tuo jie parodytų, kad čia nesama vaikų kaltės ir kad suaugusieji prisiima vienodą atsakomybę (ne kaltę, bet atsakomybę) už nesėkmę.
Išversta iš užsienio spaudos
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą