Vaikystė, kaip pastebi specialistai, yra tas laikotarpis, kai intensyviausiai formuojasi žmogaus asmenybė, išryškėja arba nuslopsta jos išskirtiniai bruožai, susiformuoja pasaulėžiūra. Dauguma tėvų nori matyti savo vaikus sėkmingus, laimingus, daug pasiekusius, tačiau tai pavyksta ne visada. Pasitaiko atvejų, kai užaugę vaikai net nustoja bendrauti su savo gimdytojais. Kas tai lemia ir kaip išvengti tokių nemalonių situacijų, "Respublika" kalbasi su psichologe Ramune MURAUSKIENE.
- Kiek įtakos asmenybės formavimusi turi materialūs turtai?
- Skurdo ar turto tema yra labai plati, tačiau pastebima, kad turtai yra viena iš sunkinančių aplinkybių, lemiančių, kad žmogui sunkiau paisyti vertybių, laikytis dorovės principų. Labai gražūs ir turtingi žmonės retai nugyvena prasmingą, dvasinėmis vertybėmis paremtą gyvenimą.
Vyrauja tokios tendencijos, kad turintys daugiau pinigų negu kiti pasijaučia "virš taisyklių".
Turtingų šeimų vaikai, matydami tokius pavyzdžius, irgi ima elgtis kaip ir tėvai. Pats savaime turtas nėra nei gerai, nei blogai, tačiau tai suponuoja papildomus iššūkius. Tarkim, greičio viršijimas.
Taip besielgiantis turtingas žmogus nusprendžia, kad baudą sumokėjęs galės ir toliau nepaisyti KET, nors svarbiau būtų vadovautis moralinėmis normomis.
Turto turėjimas gal ir neapsunkina santykių su kitais šeimos nariais, tačiau jie pasireiškia kitokiais aspektais.
Labai turtingiems sunku džiaugtis paprastais dalykais. Jų vaikai nebevertina naujų, gražių drabužių, naujų daiktų.
Tai natūralu, nes nepastebime to, ką turime, kas tampa įprasta. Žmonės, kurie turi mažiau, tai labiau brangina, juos yra paprasčiau pradžiuginti.
Kai turtingas asmuo nesidžiaugia, mažiau stebisi, jis rečiau jaučiasi dėkingas. Egzistuoja "3D" dėsnis - džiaugsmas, dėkingumas, dosnumas. Turtingų asmenų atveju ši pusiausvyra pažeidžiama, nes visko yra mažiau. Taip susiformuoja egoistinė vaikų ir tėvų grupė.
Skurdesni žmonės moka džiaugtis saule, oru, gauta dovana ar tiesiog dėmesiu. Tai yra gerai. Kuo daugiau džiaugiesi, tuo dažniau būni dėkingas. Kai dėkingumas suvokiamas giliau, tai žmogų skatina būti dosnų.
Džiaugdamiesi vaikai jaučia dėkingumą ir būna dosnesni. Jų pirštai netampa riesti į save, jie moka ne tik imti, bet ir duoti.
Visgi svarbiausia yra ne turtai kaip materialus objektas, o kaip su jais išmokstama gyventi, nes pastebiu, kad gerėjant materialinei gerovei vis sunkiau žmonėms išsaugoti moralines ir dorovines vertybes.
- Gal tas "3D" dėsnio pažeidimas dažniau matomas, kai vaikas auga vienturtis?
- Vienturčio egoizmo burbulą išpūtė Vakarų psichologija. Net ir po vieną augę vaikai gali pasitarnauti pasauliui. Vienas vaikas su visais patenkintais poreikiais nereiškia, kad tėvai yra godūs ir jiems nerūpi aplinkiniai.
Kaip vienturtis nereiškia "blogo vaiko", taip daug vaikų nereiškia, kad visi jie bus draugiški ir dosnūs.
Pati mačiau, kaip trys pasiturinčios šeimos vaikai manipuliavo tėvais kaulydami iš jų "Lego" konstruktoriaus. Labai abejoju, kad taip elgtųsi kiek skurdesnėje aplinkoje gyvenantis vienturtis vaikas.
Kita vertus, ir daug vaikų auginantys tėvai gali tai daryti iš egoizmo. Gal jie nori kontroliuoti savo atžalas ar palikti jiems savo turtus, lemti vaikų ateitį ir t. t. Tėvai, kurie augina tik vieną vaiką, tikrai neturi jaustis egoistais ar galvoti, kad jie savo atžalą per daug lepina.
- O kaip išmokyti vaikus suvokti, kad daiktai, kuriuos vieni turi, o kiti - ne, yra tik daiktai?
- Mes esame materialistai. Tai - faktas. Labai svarbu suvokti, kad paaiškinti vaikui, jog daiktas nėra vertybė - negalima. Tai galima parodyti tik savo elgesiu. Kaip reaguojame, kai pametamas telefonas, sudaužomas puodas, suplėšoma knyga? Ar mūsų reakcijos parodo, kad daiktas vertybė, ar kad tai visiems pasitaiko?
Teisingiausia būtų mokyti vaikus būti atidesnius, tačiau dažnai tėvai reaguoja taip, tarsi daiktai būtų pagrindinė gyvenimo vertybė. Vaikai barami, užgauliojami.
Vėliau būna labai sunku paaiškinti, kad daiktas yra tik daiktas, kai vaikui nuo mažens buvo diegiama, kad tai - vertybė. Jeigu patys suaugę savo pavyzdžiu rodys, kad yra svarbesnių dalykų už daiktus, vaikai tai perims be papildomų aiškinimų.
- Bet kai visi aplink turi naujausius telefonus, vaikui irgi norisi. Ką daryti tada?
- Žmogus yra sociali būtybė. Jeigu vaikas patenka į klasę, kur visi gražiai rengiasi ar džiaugiasi naujausia technika, jis, norėdamas prie jų pritapti, irgi turi atrodyti taip pat. Jam tai yra labai svarbu. Tad jeigu tėvų pajamos leidžia, nupirkti naują daiktą "integracijai" nėra blogai.
Visgi reikia mokėti pasakyti, kad kartais tai nėra galima. Dažnai mes į vaikų prašymus sureaguojame neadekvačiai.
Pykstame, kad vaikai kažko nori, nors blogai yra nenorėti.
Neturime pykti ant vaiko noro, bet turime paaiškinti, kad jei tik galimybė bus, tikrai tą daiktą nupirksime, bet kol kas to sau leisti negalime, todėl perkame tai, kas yra svarbu, o lepinama, kai tai leidžia situacija.
Turtinė skirtybė kartu yra puiki situacija pasikalbėti apie tai, kodėl taip yra. Vieni gimė turtingose šeimose, kitiems pasisekė, tretiems lėmė karma, tačiau vaikai turi suvokti, kad turtus galima ir iššvaistyti. Be to, kai gulame į karstą, visi turtai tampa menki. Ateiname ir išeiname be nieko.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą