Mano tėvai - vienas be kito nuostabūs žmonės, o kartu pešasi kaip šuo su kate. Taip jau tęsiasi išties ilgai, net nežinau, ar buvo kitaip. Mano nuomone, abu yra nelaimingi.
Mama tėtei prikaišioja, kad tėtis melagis, nieko negali padaryt, tik viską sugadina, geria. Pati nuteikia tėtę pasyvumui ir jo veiklą - pražūčiai, nepalaiko jo, netiki jo pasisekimu (gan per stipriai pasakiau). Ji nori, kad tėtė baigtų remontą namuose, o jis nieko nedaro, padaro tik praėjus ilgam laiko tarpui. Tėtė dirba statybininku ir jis ten labai pavargsta, todėl, kaip pats sakė, namuose nėra tam noro. Aš manau, dėl tokio mamos elgesio tėtis pradėjo gerti, todėl mama tik dar labiau pyksta ir viskas tik blogėja. Taip pat savaitgaliais mama išlekia į kaimą ir palieka jį vieną. Jokios veiklos kartu. Po darbų tėtė žiūri televizorių, o mama tvarkosi arba eina pas kaimynes. Reikia kažką daryti. Jie turi išmokti gyventi kartu, vienas kitą paremti, apsikabinti, pasibučiuoti, gaminti vienas kitam valgyti, pasikalbėti, pasakyti gražius žodžius, atvirauti, veikti ką kartu. Aš turiu idėją. Noriu jūsų patarimo.
Ką manote, jei savo tėvams surengčiau terapiją? Per ją paklausinėčiau tėvų, kaip jie jaučiasi, ko tikisi iš sutuoktinio. Pasakyčiau, kad aš juos myliu ir linkiu jiems gero. Paklausčiau jų nuomonės, ką galima keisti, kaip jie patys galėtų keistis.
Galbūt duoti jiems kokį testą, kad pagalvotų, ką galėtų nuveikti kartu (nes jie neina niekur kartu į svečius)? Tiesiog stengtis pasikalbėti šeimyniškai, ko mums niekad neteko daryti. Gali pasirodyti, kad bandau žaisti psichologą ir pacientus. Visai ne. Bet bijau juos išgąsdinti, taip netikėtai tą sugalvojus. Jie gali nenorėti kalbėti, gali nerodyti savo jausmų, neišsakyti minčių. Ar aš nepabloginsiu situacijos? Ar galima taip netradiciškai elgtis su savo šeima? Prašau, padėkite. Laukiu jūsų atsakymo.
Vilma MAŽEIKIENĖ, psichologė psichoterapeutė
Žinoma, Jūs galite pasikalbėti su savo tėvais, tik reikėtų pradėti ne nuo to, kaip jie jaučiasi,ko tikisi vienas iš kito bei kaip galėtų keistis. Pokalbį verčiau pradėkite nuo savęs. Pasakykite, kokie jie svarbūs jums žmonės,pabandykite nusakyti, kaip jaučiatės, kai stebite vienokį ar kitokį jų elgesį, kaip jis jus trikdo bei varo į neviltį.
Ar įsitrauks tėvai į jūsų pradėtą pokalbį, priklauso nuo jų noro būti atviriems bei nuoširdiems.
Jūs savo laiške minite, kad tokių pokalbių niekada nebūdavo jūsų šeimoje, tad yra rizikos, kad pokalbis gali ir neišsiplėtoti, nes tėvai gali neturėti paprasčiausios patirties kalbėtis atvirai tarpusavyje.
Taip pat laiške minite, kad tėvų tarpusavio santykiai niekad nebuvo geri, kad jie visada gyveno "kaip šuo su kate". Vadinasi, jų tarpusavio nesutarimų priežastys turi jau ilgą priešistorę, kuri žinoma tik jiems patiems.
Iš šalies sunku spręsti, kuris kaltas. Tarpusavio santykius visada kuria du žmonės ir abu tampa už juos atsakingi.
Kuriuo mometu jūsų tėvai nuleido rankas ir nebeprisiėmė atsakomybės už santykius - sunku pasakyti. Aišku viena: jau labai seniai. Tiesiog sustojo ir jau nebesistengė. Pasirinko daugumai porų būdingą būdą - permesti vienas kitam atsakomybę dėl nevykusių santykių, užuot atsigręžę kiekvienas į save ir paklausę: "Ką aš darau ne taip, kad mano sutuoktinis tapo nelaimingas su manimi?"
Jeigu jie paklaustų panašių klausimų savęs, tai būtų priversti keistis. Bet tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Dažnai patogiau gyventi nepatenkintam kitu nekeičiant savo elgesio.
Sakote, kad Jūsų tėvai niekad nesugyveno gerai, tačiau santykiai paaštrėjo dabar. Tai irgi dėsninga. Kai vaikai palieka tėvų lizdą, sutuoktinius ištinka nauja santykių krizė. Tai savotiškas šansas atsigręžti vienam į kitą, perkainoti iki tol buvusias vertybes, pabandyti iš naujo atrasti savo sutuoktinį.
Jūsų tėvai turi tokį šansą šiuo metu. Ar jie juo pasinaudos - priklauso nuo jų.
Pagarbiai Vilma.
Klausimus prašome siųsti [email protected] Dėl privačios konsultacijos galima pasiteirauti tel. 868578601.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą