Danų rašytojas P. Hioge yra sakęs: "Daug kas mano, kad vaikai yra labai atviri, kad visas jų vidinis gyvenimas tarsi sunkte sunkiasi lauk. Tai netiesa. Niekas nėra taip užsidaręs kaip vaikas. Toks jo atsakas pasauliui, vaikštančiam su konservų peiliu rankoje ir tikrinančiam, ar dar ne laikas pakeisti vidų labiau rinkoje vertinamu turiniu".
Kažkurią dieną skausmingai suvokiau, kad nebėra to "ružavo" vaikiuko, kurį krykščiantį maudydavau vonioje, kuris piešė kalbančių žuvų miestą ir buvo patiklus angelėlis. Dabar Jokūbas bučiuoja naminį gyvūnėlį, bet ne mane. Suvokiu, jog iš tiesų tie, kuriuos pagimdėme, paleidome į pasaulį kaip strėlę, mums nepriklauso.
Atžagariukas, nors kuolą galvon tašyk
"Mama, tai, ką tu dabar kalbi, verčiau papasakotum savo psichiatrui", - sako sūnus, kai žaisminga forma mėginu "išsilieti".
Ketinu per atostogas su juo keliauti į Afriką, bet nebeištempiu net iki picerijos. O juk buvo žavi tradicija smagiai prisiryti midijų, kol jos lipdavo gerkle lauk. Man šventė, kai einame drauge į "Maksimą" arba pirkti jam visokių įnagių "Mūsų name".
Vieną vakarą netyčia krėslu prispaudėme žiurkę Lizą. "Ar ji išgyvens?" - sielojosi Jokūbas. Pasakiau, jog turiu vilties, jei tik nepažeisti vidaus organai. "Tu sėji neviltį!" - šaukė jis. O kai mums iš rūsio kažkas pavogė dviračius, ir Jokūbas verkė, guosdama, jog tai menkniekis, išgirdau: "Jei tai tau menkniekis, tu visiška kvailė!"
Dvi savaites kvailė triūsė kaip kupranugaris, bendravo su valkatomis, idant surinktų medžiagą amerikiečiui sociologui ir uždirbtų sūneliui "ant dviračio". Ir bejėgiškai verkė, kai sūnelis primušė jos šunį.
"Mama, žiūrėk į šą šunpalaikį kaip į žemesnę gyvybės formą. Jis neturi tau būti brangesnis už vienintelį sūnų, o man tas šuo kelia grėsmę", - juokavo jis.
Atlyžau, prisiminusi, kaip dar būdamas mažiukas, matydamas, kaip mane tempia neklusnus šuva, Jokūbas jam priekaištavo: "Dikai, ką tu darysi, kai mama išeis pas kitą šunį? Ir nutaisęs nekaltą laukinio veidą čia neapsimetinėk, kad iš alkio suėdei kojinę".
Baramės ir taikomės
Erzina, kai drabužius drebia ant grindų, nenusineša lėkščių, nepasiima maisto iš šaldytuvo, šokinėk kaip aplink turkų pašą. Užtat pats ištapetavo sienas, surinko sofą, pakeitė kriauklę. Juk vyro ranka namuose.
Neįmanoma visą laiką stovėt ant pirštų galiukų, anot kinų išminčiaus, tad sykį nesusitvardžiau. Daviau pakankamai pinigų, kad dirbtuvėje meistras sutaisytų Jokūbo dviratį. Sūnus nusprendė sutaupyti, ir keletą "operacijų" sakė atliksiąs pats. Keletą dienų ruošiausi mūsų kelionei, ir kai penktadienio vakarą Jokūbas prasitarė, kad sutaisyt visgi nepavyko, ir turbūt nevažiuosim, pavadinau jį "subinrankiu". Buvo labai skaudu, kai trylikmetis pasikūkčiodamas verkė lovoje. Kitą dieną pats juokėsi iš tokios savo reakcijos. "Gal užuot sėdėjęs prie kompiuterio, važiuok ekskursijon drauge su klasiokais?" - pasiūliau. - "Matai, mama, jeigu imsi kiekvieną atskirai, jie visi - einšteinai, o kai susirenka krūvon, tiesiog bepročiauja. Man jau užtenka: praeitą kartą Justas pasiūlė sušerti vairuotojui batą, o kiti ekskursijų vadovei mėtė į plaukus kramtomą gumą, ir siūlė jai antra tiek užmokėti, kad tik išliptų iš autobuso ir keliautų namo."
Bet tą savaitgalį mes vis dėlto panuotykiavome. Kai iškeliavome dviračiais ir staiga prapliupo liūtis ir grumėjo perkūnija, buvome pasiklydę laukuose. Vėliau šiurpau galvodama, kas galėjo atsitikti: mieste žaibas trenkė į dvi moteris. Bet kokius regėjome žaibus: tarsi danguje skleistųsi rožiniai, geltoni, žydri antgamtiški medžiai. Vienu metu jautėmės išties kaip žuvys vandeny ir išties laimingi. Po nedidelio išgąsčio, jog temsta, o karštligiškai blaškydamiesi, niekaip nesurandam kelio iš to miškingo, pelkėto ir Dievo užmiršto kampelio.
Kitą kartą, važiuojant iš Nidos, tieks Juodkrante sugedo mano stabdžiai, tad "sutranzavome" laivelį, kuris drauge su besilinksminančia kompanija parplukdė į Klaipėdą. Denyje kiaurai košė vėjas, bet mes šildėmės įspūdžiais: kaip miške užtikome lapę ir porelę, grojančią fleitomis, kaip pralenkėme nustebusius vokiečių turistus, mindami dviračius "be rankų", ir užuot sukirtę sočių mėsos pyragėlių, už paskutinius grašius puotavome prabangiame restorane. Užsisakėme pigiausią patiekalą - žuvies ar makaronų pastos, bet padavėjai mus sutiko kaip liokajai karalius: uždegė žvakes, skambino didžiuliu laivo varpu ir visaip pagarbiai lankstėsi.
"Tau yra lengviau"
Kartą papasakojau Jokūbui, kad kolegės sūnus vadina ją "mano voveryte" ir padeda sutvarkyti namus. Kai mankštinausi, sūnus pasišaipė: "Ak tu mano voveryte, tik neįlaužk grindų savo masyviu kūnu". Papriekaištavau, kad manęs visai nemyli, nuolat kritikuoja mano drabužius ar šukuoseną, ir tuomet išgirdau skaudžią tiesą: "Kai vėlai grįždavai namo, labai sielvartaudavau. Tu įpratinai mane nieko tau nejausti. Be to, kai tave įsiutinu, tu vis sakai, kad esu toks žiaurus, kaip mano tėvas. Aš jo nepasirinkau - tu jį pasirinkai".
Kai Jokūbas ruošia pamokas, nuolat komentuoja, koks krūvis ir kiek jiems į galvas kemša niekalo. "Žiūrėk, kodėl veterinarijos gydytojas turtingai gyvena. Nes mokėsi tik tų dalykų, kurių jam prireiks". Arba: "Tau, mama, yra lengviau, nei man mokytis. Aštuonias valandas sėdžiu mokykloj, dar keturias ruošiu pamokas. O jūs ten darbe, mačiau, kas dešimt minučių rūkot ir kavą geriat. Ak, stresai?"
Iš tikrųjų, kai peržiūriu jo vadovėlius: geografija - kas antras tarptautinis žodis, specifiniai terminai. To, ką aštuntokai mokosi iš istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros, mes mokėmės universitete. Tą patį vakarą privalo išmokti ilgiausią vokišką eilėraštį, pasiruošti chemijos ir biologijos kontroliniams, parašyti istorijos referatą. O sūnaus klasės auklėtoja man pasiūlė nuvesti jį pas psichologą, nes panašu, jog tapo bendraamžiams "atpirkimo ožiu".
Jokūbas sako: "Auklėtoja perdeda. Susitvarkysiu pats. Mes tik žaidžiam, o kartais aš pats perlenkiu lazdą savo rafinuotu sąmoju. Tik per klasės valandėlę sužinojau, kad klasė susiskaldžiusi į grupuotes ir vieni ant kitų "varo". Nemanau, kad turime gyvent kaip komunoj, neturėti savo įsitikinimų ir bičiuliautis su kuo pakliuvo".
Turiu prisipažinti, į tėvų susirinkimus nebevaikštau. Kodėl turiu dvi valandas klausytis, kaip Petriukas trukdė mokytojoms ar mušėsi, jeigu jo tėvų čia net nėra, arba kokia komunikabili ir paslaugi yra Ieva? Apie savo vaiką nesužinau ničnieko. Atrodo, susirenkame, kad išpręstume mokytojos profesines problemas.
Jokūbas išbrokuoja drabužį, kurį nuperku, o pats kaip kipšas kryžiaus bijo parduotuvių. Kai sakau, kad turi geriau rengtis, jei gerbia save ir mokytojus, atšauna: "Tai tu blogai jautiesi, kad aš per prastai atrodau. O mokytojai privalo mane mokyti, vertinti mano žinias, ne aprangos stilių".
"Aš ne vunderkindas"
Kol buvo paklusnus vaikelis, lankė karatė, net į stovyklą buvau išsiuntusi, dabar jo nepriversi sportuoti. Žinau, kad turi aktorinių gabumų, bet kai norėjau nuvest pas pažįstamą režisierių į dramos būrelį, atšovė: "Tai tavo draugai visi menininkai. Aš nenoriu būti menininkas - gėjus, girtuolis ar pamišėlis. Kuo užaugęs būsiu? Šungaudžiu arba duobkasiu: man patiktų skaityti lotyniškus užrašus ant antkapių. Beje, kodėl mūsų nemoko lotynų kalbos vietoj to šunų lojimo? (suprask - vokiečių). Tokios tokelės.
Iš dalies su juo sutinku. Pakanka, kad mane vaikystėje mama "darė" balerina, smuikininke, artiste. Net išsiuntė į meno mokyklos internatą sostinėn, kur gyvenimas anais laikas buvo panašus į įkalinimo įstaigą. Turėjau tapti dainininke, nors net neturėjau pakankamai muzikinės klausos. Bloguodama nuo prasto maisto, iš paskutinio suolo nematydama, kas ant lentos parašyta, galvojau, kuo nusikaltau, kad mane ištrėmė iš namų. Net rimtai planavau pabėgt iš internato ir, pasibeldusi į kokias ąžuolines duris su išraižytais ornamentais, pasiprašyti tarnaitės darbo. Tebuvo aštuoneri. Grįžus iš internato, mama pasakė: "Be muzikos tu nebūsi", ir ketverius metus lankiau muzikos mokyklą, kūprinausi prie nekenčiamo instrumento, drebėdama prieš kiekvieną pamoką. Ir net dabar, skambant nuostabiausiai muzikai, man darosi niūru ir liūdna, lyg klausantis laidotuvių maršo...
Tad gal neverta graužti vaiko, kad sėdi namie ir kartais mane "muštravoja", būnu kaip kaip emocijų žaibolaidis. Man nereikia, kaip draugėms paauglių mamoms nuogąstauti, kai vaikai pusę nakties negrįžta iš roko koncerto, nereikia iš jo atiminėt cigarečių. Galbūt vidinėje tyloje, pasinėręs į save, kol kas man neįžengiamame draustinyje Jokūbas brandina kažkokį svajonių sodą? Šiaip ar taip, jis mano geriausias draugas, kuris niekada nemeluoja.
Ieva ŽARAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą