Sarkazmas - tėvų nebrandumo požymis
Sarkazmas - tėvų nebrandumo požymis

Kartais tėvų humoras būna šiurkštus iki žiaurumo. Nevykusiai juokaudami jie ne tik skaudina ir žeidžia savo vaikus, bet ir aiškiai parodo savo pačių nebrandumą.

Sarkazmas - tėvų nebrandumo požymis

"Kai buvau penkiolikos metų, mama pajuokavo: "Jeigu iš principo nebūčiau buvus prieš abortus, tavęs čia dabar nebūtų..." "Kai patyriau avariją, mama, atėjusi į ligoninę manęs aplankyti ir - tikriausiai norėdama pralinksminti, tarė: "Nedaug trūko, ir visos tavo problemos būtų pasibaigusios!"

Ironiškas, šiurkštus gimdytojų humoras, nors ir pasakytas su nekalta šypsena, vaikui gali padaryti žaizdą, kurią teks gydytis daugybę metų.

Kodėl mylintys tėvai juokaudami kartais būna tokie žiaurūs?

Dvilypė meilė

"Kodėl mama (tėvas) man tokia rūsti?" - šį klausimą pateikia daugelis vaikų.

"Tėvų sarkazmas - tai nesuvokta jų pačių agresija", - aiškina prancūzų psichoterapeutas Gerard Duperon.

"Agresija savo vaiko atžvilgiu - jausmas, kurį sunku pripažinti net sau, tačiau ji randa šimtus aplinkkelių, kad pasireikštų. Netgi jei suvokiame, kad esame kiek griežtoki savo vaikams, ieškome, kaip tai pagrįsti. Pavyzdžiui: "Gyvenime reikia mokėti apsiginti - mokykis, antraip prapulsi."

Kurdami santykius su savo vaikais, mes iš naujo vaidiname seno konflikto su savo pačių tėvais (ar vienu iš jų) istoriją. Mes tvirtai manome turintys teisę elgtis būtent taip.

Vaikai simboline prasme tampa mums veidrodžiu, kuriame matome savo atvaizdą. Taip pat ir tuos bruožus, kurių nenorime pripažinti turintys. Iš čia ir kyla jausmų dvilypumas ir agresija.

Atpažindami savo vaikuose bruožus, kurių nepriimame savyje, mes nevalingai nuo jų atsiribojame, arba agresyviai puolame. Motinos atakų placdarmu dažniausiai tampa dukters išvaizda: "Atrodai kaip bulvių maišas", "Vaikštai kaip begemotas" ir t.t.

Žiaurūs reiškia nebrandūs

"Kartą, kai man buvo 15 metų, mama rado mano dienoraštį ir perskaitė kai kurias frazes garsiai, girdint šeimos nariams. "Mano mergaitė įsimylėjo", - nusišaipė ji. Visi linksminosi, o mane dusino įniršis ir gėda. Po trejų metų ji paskambino mano draugui ir pranešė, kad aš jį įsimylėjusi ir kad jis turėtų man parodyti kokį nors dėmesį, nes aš trapi ir naivi mergaitė. Ji ir dabar pateisina savo kišimąsi į mano asmeninį gyvenimą, nes esą rūpinasi manimi."

Lytinis brendimas, tas amžius, kai mergaitė pradeda įtvirtinti savo moteriškumą, - ypač įtemptų santykių su motina laikas. Ką motina sako dukrai šiame jos raidos etape, priklauso nuo asmeninio jos požiūrio į seksualumą. Dažnai motina stengiasi įtvirtinti dukrai mažos mergytės statusą, tolimą "seksualinio objekto" sampratai.

Motinos pasisakymai apie besikeičiantį dukters kūną stipriai paveikia jos tolesnį likimą.

"Kai buvau 14-os, santykiai su mama tapo tokie įtempti, kad man prasidėjo astmos priepuoliai. Gydytojas patarė nuvesti mane pas gerą psichologą, bet mama atsakė, kad nesiruošia kišti pinigų į gydymą, kuris neduos jokios naudos, nes dėl visko esąs kaltas mano užsispyręs charakteris."

Šiurkštumas, sarkazmas, pašaipos, - visi šie bruožai būdingi nebrandiems tėvams.

Psichologinį tokio gimdytojo portretą puikiai aprašė prancūzų psichoanalitikė Gisele Harrus-Revidi straipsnyje "Nesubrendę tėvai ir suaugę vaikai" ("Parents immatures et enfants adultes". Payot, 2001). Nesubrendę tėvai paprastai nejaučia nei kaltės, nei atsakomybės - jie patys tebėra egocentriški vaikai. Psichinė branda - tai gebėjimas kontroliuoti savo egoizmo proveržius.

Nesubrendę tėvai kupini pavydo, visi jiems kažką skolingi, ir viskas, ką turi kiti, jiems daro žalą. Nors tokie tėvai gana gerai prisitaikę prie socialinių reikalavimų, netgi atsidavę savo vaikams: juos maitina ir rūpinasi, lydi į mokyklą ir t. t., - iš tikrųjų juos jaudina tik jų pačių persona.

"Psychologies"

VEIDRODIS. Atpažindami savo vaikuose bruožus, kurių nepriimame savyje, mes nevalingai nuo jų atsiribojame arba agresyviai juos puolame.

Sidebar placeholder