Anksčiau buvo paprasčiau. Gal ne geriau, bet tikrai paprasčiau: santuoka nebuvo meilės išdava nei savirealizacijos būdas. Pagal religinę bei socialinę tvarką ji buvo skirta giminei pratęsti ir turto sandėriams sudaryti. Ir viskas. Jokios ypatingos aistros (nebent pasisektų), užtat garantuotas patogumas ir galbūt prieraišumas. Iki tol, žinoma, kol staiga vieną iš sutuoktinių ištikdavo lemtinga meilė - kaip nutiko Ana Kareninai, poniai Bovari ar kitiems romanų herojams.
Racionali ir nuobodi santuokos sąranga, egzistavusi amžius, tam tikru visuomenės raidos etapu neišlaikė vienas po kito pasipylusių smūgių: skyrybų legalizacija, judėjimas už lygias moterų teises, dailiosios lyties siekis gauti malonumo iš sekso, galiausiai efektyvi kontracepcija... Taip išaušo nauja - santuokų iš meilės - era.
Ideali meilė
"Dar vakar niekas apie ją negalvojo, o šiandien meilė sutuoktiniams tapo pareiga, - rašo filosofas Pascalis Bruckneris savo esė "Santuoka iš meilės patyrė krachą?" - Nuo vienos dogmos mes peršokome prie kitos: santuoka iš išskaičiavimo dabar nebetinkama, tik abipusiai jausmai - gerovės garantas. Santuoka buvo kalėjimas - mes jį sugriovėme - ir dabar "idealios meilės" kalėjimą nešiojamės savyje."
Nepagalvokite, kad raginame sugrįžti į tuos laikus, kai sąjungas sudarydavo jaunikio ir nuotakos tėvai, tačiau faktas yra faktas: meilė į poros gyvenimą atnešė iracionalumo, privertė idealizuoti kitą ir projektuoti į jį savo asmeninius lūkesčius.
O iš paskos meilei įsėlino ir nerimas: kaip išlaikyti šią jausmų alchemiją, kuriai neturime galios..?
Nerimas dar sustiprės, jeigu suvoksime, kad šiandien meilė iš esmės mums yra vienintelis laimės etalonas. Maža to, nuo jos priklauso, ar laikome sėkmingu visą savo gyvenimą! Kiek žmonių, neradusių savo "antrosios pusės" arba nusivylusiųjų santuoka, ieško atsakymų, būdų, taisyklių, receptų, paslapčių psichologų knygose ir kabinetuose... Kaip tapti idealia pora, 10 žingsnių į šeimyninį rojų... Regis, viskas jau aišku - belieka naudotis tinkamais receptais..?
Santykiai - kaip augantis vaikas
Psichologai pastebėjo, kad santykiai ilgalaikėje santuokoje visada turi 4 stadijas. Tai panašu į vaiko raidos etapus: simbiozė (dviejų susiliejimas), diferenciacija (ribų nubrėžimas), mokymasis (kai kiekvieno dėmesys sutelktas į išorinį pasaulį) ir santykių sukūrimas (pagaliau!).
Kiekviename iš šių etapų neišvengiamai kyla rizika išsiskirti.
Tačiau nereikia subtilių psichologinių pastebėjimų paversti normatyvais: nepavyko pritaikyti vienam - pabandysime kitam. (Šis noras suprantamas, nes visas mūsų šiuolaikinis pasaulis persiėmęs vartojimo įpročiais: nepatinka - pakeisime.)
Šiandien iš pusiau suprastų psichologinių terminų bei asmeninių lūkesčių (kad gyvenimas poroje turi teikti vien malonumo) mišinio radosi daug išankstinių nuostatų. Turime ilgą sąrašą nuorodų, kaip partneriai "privalo" elgtis, jeigu nori ilgai ir laimingai gyventi: nebandyti vienas kito perauklėti, puoselėti seksualinius troškimus, aptarinėti savo santykius, nesusilieti kaip asmenybėms, neleisti vaikams trukdyti jų artumui etc. Ir visa, be abejonės, reikia daryti lengvai, nuolat ir labai nuoširdžiai.
Tačiau tie, kuriems pavyko drauge nugyventi ilgą prasmingą gyvenimą, įsitikinę: geriausias kelias - jų pačių. Toks, koks yra.
Kiekvienas galime sukurti savo laimės formulę. Todėl laimingos poros turi tik vieną paslaptį, kuria gali pasidalyti su mumis: taisykles kurkite, o ne jų laikykitės.
Johnas Gottmanas, Vašingtono universiteto psichologijos profesorius, 40 knygų apie šeimą autorius:
"Idėja, kad galima išgelbėti šeimą tiesiog išmokius ją atidžiau bendrauti, - tai turbūt labiausiai paplitęs klaidingas įsivaizdavimas, kaip sukurti laimingą šeimą. Ir ne vienintelis. Mitų esama daugybė. Pavyzdžiui, kai kurie tyrėjai mano, jog sėkmingos santuokos nuo nesėkmingų skiriasi tuo, kad vienas sutuoktinis atsiliepia į kito iniciatyvą (pavyzdžiui, kai vienas padeda tvarkyti namus - kitas atsako tuo pačiu ir pan.).
Iš esmės pora laikosi nerašyto susitarimo atlyginti vienas kitam už kiekvieną malonų žodį arba poelgį. Tačiau tikrai yra nelaiminga ta šeima, kurioje galioja kompensacijos taisyklė: kai kiekvienas jaučia būtinybę skaičiuoti, kas ką ir dėl ko padarė. Laimingi sutuoktiniai neužsirašinėja, ar vyras išplovė indus už tai, kad žmona paruošė pietus. Jie tiesiog daro tai jausdami bendras teigiamas emocijas vienas kito ir savo santykių atžvilgiu."
Šaltinis: "Psychologies"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą