"Vaikai - svarbiausia, bet ir be jų yra visokių malonumų"

"Vaikai - svarbiausia, bet ir be jų yra visokių malonumų"

Sulig diena, kai gimsta vaikas, jau negyvename savo malonumui: visas jėgas ir jausmus skiriame jam. Regis, natūralu, jog išsiskyrimas su užaugusiu vaiku prilygsta katastrofai... Spalio 16 d. rašėme, ką išgyvena motinos, kai gimtą lizdą palieka vaikai. Šįkart kalbiname stipriosios lyties atstovą - socialinių mokslų daktarą ir psichologą Vytautą Čepą.

Sociologai bei psichologai jau 40 metų aptarinėja ištuštėjusio lizdo sindromą. Kai kurie teigia, jog vyrai tai išgyvena sunkiau nei moterys.

Velnias žino. Aš manau, kad į tuščią lizdą nereikia žiūrėti kaip į tragediją, tai viso labo tik sąvoka, būsena.Bet tai nėra baigtinė būsena, tai procesas, nes vaikai išeina palaipsniui, vienas po kito. Tai leidžia adaptuotis. Vieni likę sutuoktiniai turėtų prisiminti tą laiką, kaip gyveno, kol dar neturėjo vaikų. Tai irgi buvo tuščias lizdas.

Tai ne tas pats. Kol neturi, nežinai, kas tai yra. Jaunystėj siautėja hormonų audros, aistros dega, seksas labai jaudina...

Bet jie kažkaip gyveno, turėjo savų interesų. Dabar liko prisiminimai. Aistros, žinoma, truputį aprimusios, bet ne visiškai.

Klaida yra galvoti, kad, vaikams išėjus, bus kaip anksčiau, iki vaikų gimimo. Tai ir sudaro problemą. Neva vaikų nebėra - neliko ir jokios prasmės gyvent. Gal tai pasąmoningas noras grįžti į praeitį.

Šeima, kaip ir atskiras žmogus, į savo jaunystę gali grįžti tik prisiminimais. Taigi reikia su tuo susitaikyti, o susitaikymas yra vienas iš tų reiškinių, kurių mes nenorime priimti. Bet jeigu to nedarome, tampame šeimos griovėjais.

Mūsų visuomenėje toks moters statusas, jog be šeimos ji - niekas. Vyras turi daugiau veiklų, gali save realizuoti politikoje, jis tarsi labiau vertinamas. O gal tėvystės instinktas silpnesnis nei motinystės.

Moteris turi dominuojantį poreikį maitinti. Vaikas, išeidamas iš jos įsčių, nuspaudžia kažkokį mygtuką, ir motina nori jį maitinti. Ir tai yra sielvarto priežastis. Susitikusios jaunos mamos dejuoja, kad vaikelis prastai valgo. Vaikas refleksiškai čiulpia, bet laikui bėgant noras maitintis išnyksta, o motinai šis poreikis išlieka visą gyvenimą. Nors tau būtų keturiasdešimt metų, nuvažiuosi pas mamą, pirmas klausimas bus: "Ar valgei, vaikeli?" Tėvas gal tik į vakarą prisimins pamaitinti, kai pats praalks. Tas dalykas rodo visai kitokį santykį.

Tėvo santykis su vaiku yra labiau instrumentinis: ką nors su juo dirba, o motina į visa reaguoja jausmingai. Išėjus vaikui, labiausiai kenčia motina. Kartais ir tėvai labai išgyvena, bet jie greičiau susitvarko su tais dalykais.

Motina žino vyro ir vaikų batų, kelnaičių dydžius. Tėvas apie tai nieko nenusimano. Suprantama, kad moterims didesnė tuštuma atsiveria, tėvams - didesnės erdvės saviraiškai, jis išėjus vaikams labiau atsipalaiduoja. Gali savo pomėgiams daugiau laiko skirti. Moterys dažniau pykstasi su anytomis, žentais ir marčiomis, nes jos visą gyvenimą rūpinosi vaiku, o paskui jis atiteko svetimam, į kitos mergos ar berno rankas. Ryšys su motina, ta bambagyslė, daug stipresni.

Mokslininkai rašo disertacijas, kad nesėdėtų savo suaugusiems vaikams ant sprando, nemokytų gyventi, nesikištų. Tačiau ne visi gali rašyti disertacijas ar kurti menus.

Be abejo, moteris nori labiau kontroliuoti vaikus, bet tai nėra piktybiška, tai plaukia iš jos natūros.

Nereikia žiūrėti į išsiskyrimą su vaiku kaip į nevilties prarają, kažką baisaus ir nepataisomo. Tai yra terpė realizuoti savo poreikius. Atsiranda laiko skaityti knygas, tobulėti savo profesijoje. Pasakysiu pavyzdį: moteris, užauginusi tris vaikus, netikėtai atrado save. Vakarėlyje ją pakvietė "ant durniaus" į žirgyną, ir ji pamėgo jodinėti. Visą laisvalaikį skiria tam. Įdomiausia, kad jos vaikai, gyvenantys užsienyje, ieško kontaktų, nes jiems reikia motinos pagalbos: turi verslą su žirgais, reikia patarimo. Be to, nori dar įbrukti motinai anūkus. Ir man šiuo metu du anūkai sėdi ant kelių, jiems rudens atostogos.

Kaip jūs jautėtės, kai vaikai jus paliko? Ar neapninka mintys, kad buvote ne pats geriausias tėtis, ar kuo nors save kaltinate?

Mes su žmona visą laiką gyvenome kaip jūrininkai: tai ji mokėsi Maskvoje, tai aš - Vilniuje. Kai vaikai išėjo, žiūrėjau į tai kaip į neišvengiamybę.

Kažin ar rasi tokį vyrą, kuris pripažintų buvęs blogas tėvas; netgi kalėjime pūvantis save vadins aplinkybių auka. Juk vyrai visada teisūs, gražūs, geri ir protingi; ir aš taip apie save galvoju. Vienu metu daugiau jėgų ir laiko skyriau Tėvynei negu vaikams, buvau visiškai atitrūkęs nuo realaus šeimos gyvenimo, viskas buvo ant žmonos pečių. Bet aš to laiko nepragėriau, neprauliojau, aš žvėriškai dirbau. Bet dabar mano santykiai su vaikais geri.

Tai pripažįstate, kad Lietuvoje vyro vaidmuo vaikų gyvenime, auklėjime yra mažesnis?

Visur tas pats, niekuo mes nesiskiriame nuo civilizuotų tautų. Tėvo ryšys su dukra emociškai stipresnis, tad tėvo vaidmuo daug reikšmingesnis dukrai nei sūnui. Žiūrėk, vyrai netenka darbo, ir kiek jų žudosi, prasigeria. Tuo tarpu moterys, netekusios darbo, džiaugiasi, kad gali atsiduoti šeimai, namuose darbo yra ligi kaklo. Jos ir nedirbtų, jeigu vyras išlaikytų. O vyras neranda sau vietos, atidavęs visus šeimos reikalus į žmonos rankas, praradęs ryšius su visuomene, kolegomis, jaučiasi nereikalingas. Darbo nėra, pinigų nėra - imsiu ir pasikarsiu.

Dabar išėjo įstatymas, kad vyras gali pasiimti tėvystės atostogas ir neiti į darbą. Jeigu vyras uždirba mažiau, pasilieka namuose. Bet šiaip niekas taip gerai vaiko neprižiūrės kaip motina. Ir kai lizdas ištuštėja, ji jaučiasi nerami, nesaugi, visos gijos iš rankų išsprūsta. Ji pradeda labai staigiai senti.

Sutuoktiniams, kurie kartu gyveno "tik dėl vaikų", jų išėjimas yra priežastis skyryboms. Kitos poros, kaip sako psichologai, išgyvena antrąjį medaus mėnesį.

Tai viena dažniausių skyrybų priežasčių. Nereikia gyventi vien dėl vaikų, tai lygiai tas pats, kaip suokti, jog gyvenu dėl Tėvynės Lietuvos. Tai lėkštų asmenybių pasisakymai, lėkštas ir jų gyvenimo būdas. Aišku, vaikai yra svarbiausias dalykas ir didžiausias laimės šaltinis, tai neginčytina, bet be šito, yra ir kitų malonumų.

Pagalvok, jeigu vaikai išeina, kai žmogui 36-eri. Juk jis dar jaunas. Kitas dalykas, kai tėvams 50 metų, kur tada jau nulėksi, kai sparneliai pakirpti. Vienas jaučia vienatvę, kitas suartėja su žmona, įsimyli iš naujo ir ta meilė trunka ilgą laiką. Paskui atsiranda anūkai, bet būna, kad vaikai prašo juos paimti bent vienai dienai, o seneliai užsiėmę vienas kitu ir savo pomėgiais.

Ar sielojatės, kai vaikams nesiseka, netinkamai elgiasi?

Kai anksčiau išgerdavau, jausdavau neurotišką baimę: kad tik vaikams ko neatsitiktų. Tai pagirių sindromas. Gal blogai gyvenau, netinkamai jais pasirūpinau? O gal ir gerai, kad ne per daug davei, - jie patys išmoko savimi pasirūpinti. Mano sūnus turi advokatų kontorą, kartais man pinigų duoda, dukra, nutekėjusi į Airiją, irgi gerai gyvena, patenkinta šeima ir darbu.

Kuriuo labiau didžiuojatės?

Gal nė vienu. Džiaugiuosi jais ir tuo, kad nėra kokie "dideli" žmonės, kuriuos kasdien linksniuotų laikraščiai. Aišku, esu patenkintas, kad sūnus yra gerbiamas žmogus, duktė baigusi du aukštuosius, gražioj vietoj gyvena. Aš jų nei smerkiu, nei kritikuoju, nei didžiuojuosi. Myliu, ir tiek.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder