Dažniausia vaikų smurtavimo priežastis būna savigyna. Mane puola - įžengia į mano erdvę, kėsinasi į šeimos garbę, įžeidžiamai atsiliepia apie tėvus ar kitką, kas man brangu (tautybę, lytį, hobį).
Kita priežastis - noras išsikovoti stipresniojo statusą bendraamžių akyse. "Aš stiprus, manęs bijokite."
Manote, šiandien labiausiai kenčia storuliai, raudonplaukiai? Visai ne: kabinėjamasi ir prie niekuo neišsiskiriančių vaikų.
Vaikai turi būti mokomi informuoti suaugusiuosius apie bendraamžių smurtą. Deja, Lietuvoje tai vadinama "skundimu", nors kitose šalyse tai suprantama kaip pilietinė pareiga.
Vaikas tinkamos elgsenos mokosi ne iš vadovėlio, bet iš tėvų. Bet ne iš jų moralų, o imdamas pavyzdį. Jeigu kas nors agresyvus įžengia į jūsų erdvę, jūs bandote jį stabdyti žodžiais, jus žemina - vėlgi bandote kontroliuoti savo emocijas ir pakelti savivertę. Vaikai šių įgūdžių mokosi iš suaugusių žmonių.
Pavyzdžiui, šešiametė, degant raudonam šviesoforo signalui, sustoja kaip įkasta, o mama jai sako: "Mašinų nėra - einam". Mokykloje mergaitei sakė taip jokiu būdu nesielgti, bet ji perims mamos pavyzdį.
Arba - tėvas plaktuku užsigauna ir riebiai nusikeikia. Mama supyksta ir užrinka ant savo vyro. Ką ši scena pateikia vaikui? Jeigu skauda - išsikeik, o jeigu nori paveikti kitą žmogų - aprėk jį. Tiek vieno, tiek kito gimdytojo elgesys - nekonstruktyvus, smurtingas.
Jei vaikas grįžta iš kiemo sumuštas ir jūs jam sakote - "Kodėl nedavei atgal?", vėl parodote, kad jėga yra sprendimo būdas.
Viena moteris pasakojo, kad jos penkiolikmetį sūnų smarkiai sumušė kaimynas, nes paauglys gelžgaliu trenkęs jo keturmetei dukrelei. Vyriškis pats apgynė savo bejėgį vaiką, kad jo nesuluošintų...
Tokia mūsų visuomenės nuostata: ginkis pats. Griebk beisbolo lazdą. Ko mes stebimės, kad vaikai smurtauja? Mes gi darom tą patį. Televizija tikrai nedaro tokio poveikio, kokį daro tėvų veiksmai ir vertybės.
Tam, kad išmoktume konstruktyviai spręsti problemas, turime laikytis taisyklių. Turime susitarti, kad kalbėdamiesi nekelsime balso, neįžeidinėsime vienas kito ir nesikumščiuosime.
Sakykime, tėvai su vaiku puikiai sutaria, nekonfliktuoja, bet juo skundžiasi klasės auklėtoja. Ji sako: "nesusitvarkau". Tėvai tokiu atveju dažniausiai galvoja, jog tai - pedagogės asmeninė problema.
Tėvai mokytojų kritiką priima taip: jeigu "varo" ant mano vaiko - vadinasi, "varo" ant manęs. "Aš neturiu laiko vaikščioti pas mokytojus, sėdėti tėvų susirinkimuose, tegu jie patys tvarkosi", - sako gimdytojai. Suaugę žmonės tarpusavyje nesusikalba, jie kaltina vieni kitus, o vaikas lieka toks, koks yra.
Daug auklių - vaikas be galvos?
Viskas gerai, jeigu auklės sutaria tarpusavy. Žinoma, mokytoja turi būti pakankamai stipri suvaldyti tuos vaikus, su kuriais dirba. Pedagogo talentą turi arba ne, aišku, jį reikia lavinti.
Jeigu vaikas nuskriaudė kitą, ką turėtų daryti tėvai? Atsiprašyti nukentėjėlio, apmokėti gydymo išlaidas? O toliau?..
Kai vaikai prisidirba, tėvai, žinoma, jaučiasi atsakingi, atlygina tam tikrą žalą. O paskui bando "išsukti" vaiką nuo bausmės.
Vaikas turi suvokti atsakomybę už savo veiksmus, todėl neturi likti nenubaustas. Tai ne tik vaiko, bet ir tėvų problema. Dažniausiai visi nusiplauna rankas; atsidūsta, ir sako: na, gerai, pamirškim. O išvadų nepadaro.
Vėlgi pradėkime nuo savęs: suaugęs žmogus, viršijęs greitį, sumoka baudą ir vėl lekia toliau. Šitoks elgesys yra pavojingesnis nei vaiko "išsukimas" nuo bausmės. Vaikai perima tokią mąstyseną: jeigu aš išsisuksiu, liksiu nenubaustas - vadinasi, aš laimėjau. Tai nusikaltėlių, diktatorių mąstysena. Ji pavojinga.
Pati geriausia kontrolė - tai savikontrolė. Jeigu tėvai vaikams savo pavyzdžiu perduoda padoraus elgesio principus, jų sąžinė signalizuoja, kas yra ne taip.
Žmogui sąžinė susiformuoja apie 14-uosius metus. Bet, deja, ne kiekvienam. Yra daugybė suaugusiųjų, kurie jos neturi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą