"Mes grįžome iš Lietuvos. Mes - tai Izraelio žurnalistų delegacija. Lietuvoje praleidome keturias nepamirštamas dienas, kupinas ryškių įspūdžių.
***
Mes, izraeliečiai, labai mėgstame skraidyti atostogų į Europą. Deja, Paryžius, Londonas ir Amsterdamas tampa mums vis mažiau jaukūs. Ten vyksta negrįžtami demografiniai ir socialiniai pokyčiai, kurių esmė, švelniai tariant, ne mūsų naudai. Vakarų Europa rodo vis daugiau supratimo antisemitizmui, skleidžiamam naujųjų jos gyventojų, ir netgi terorą prieš žydus europiečius linkusi aiškinti Izraelio politika.
Lietuva - tai toji Europa, kokios vakarinėje kontinento dalyje lieka vis mažiau. Gamta, klimatas, architektūra, kultūra, elgesio normos, apranga, minios vaizdas gatvėse. Ir tie pokyčiai, apie kuriuos minėjau anksčiau, Lietuvos nepalietė. Vos dvi pabėgėlių šeimos iš Artimųjų Rytų yra atvykusios čia, bet atkakliai reikalauja perkelti į Vokietiją (kur didesnės pašalpos ir prabangios mečetės).
***
Ar jaučiamas čia sovietinės praeities palikimas? Manau, kiekvienas iš mūsų delegacijos narių ieškojo atsakymo į šį klausimą. Ar liko čia "homo sovieticus", nepaisant narystės Europos Sąjungoje?
Be abejo, kiekvienas matuoja savais kriterijais. Individualiais. Remdamasis savąja gyvenimiškąja patirtimi. Juk "homo sovieticus" - plati sąvoka. Mano požiūriu, "homo sovieticus" - tai siaubingo socialinio abejingumo būsena. Pagal šį kriterijų, Lietuvoje, praėjus 25 nepriklausomybės metams, jo neliko visai. Pas juos švaru ir gražu, nėra valkataujančių gyvūnų ir gatvės chuliganų, nėra vandalizmo ir viešai klajojančių girtuoklių. Lietuvoje valdo įstatymas, labai mažai korupcijos (ne tik buvusių SSRS respublikų fone, bet netgi pagal skandinaviškus standartus, į kuriuos Lietuva orientuojasi). Jeigu dar pridėsime mandagumą ir aukštą aptarnavimo lygį, "homo sovieticus" su jo principu "pigiai ir piktai" liko tolimoje košmariškoje praeityje.
Kodėl Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms pavyko tai, kas nepavyko kitoms buvusios SSRS šalims? Turiu galvoje - pabėgimą iš "homo sovieticus". Atsakymas, mano galva, čia vienas: demokratija ir Vakarų vertybės. Tai labai plona riba. Tačiau dėl jų jie ir su korupcija kovoja, ir į Europos Sąjungą pateko.
Aš buvau Vilniuje 1989 metais. Iki šiol prisimenu to laiko skonį. Vaikščiojau įsisegęs į švarką Sąjūdžio ženklelį ir kvėpavau išsilaisvinimo iš imperijos atmosfera. Tiksliau - išsilaisvinimo nuojauta. Čia nebuvo agresijos ir neapykantos. Netgi tuomet, kai demokratinės jėgos ruošėsi ginti parlamentą, o gatvėse bet kurią minutę galėjo pasirodyti sovietų tankai.
***
Lietuvoje daug kalbama apie holokaustą. Mes susidūrėme su tokia holokausto gausa, kuriai, švelniai tariant, nebuvome pasirengę. Be abejo, lietuvių žydams nelengva gyventi su mintimi, jog visur aplink juos žydų kaulai. Nukankintų vyrų, moterų, vaikų, senelių, dešimtys tūkstančių... Iš to, ką išgirdome ir pamatėme, man susidarė įspūdis, jog žydų bendruomenė (pasaulietinė) pernelyg orientuota į holokaustą. Holokaustas virto jų tapatybės dalimi, o tai nėra sveika psichikai.
Tai irgi labai plona riba. Supraskite: lietuviams nuolat prikiša holokaustą. Pakeisti jau nieko negalima. Nuolatos apeliuoti tik į kaltės jausmą ir nesiūlyti jokios išeities - tai aklavietė. Peržengus šią labai ploną ribą, gali prasidėti atmetimas.
(Pateikta sutrumpintai. Visas tekstas - Iton.tv)
KOMENTARAI
Diskusija po straipsnio autoriaus paskyroje socialiniame tinkle "Facebook"
Dina Lendover: Jokios kaltės lietuviai nejaučia. <...> Lietuvoje antisemitizmas turi ne valstybinį, bet buitinį pobūdį. Prieš Izraelio turistus lietuviai vaidina atgailą. <...>
Zvi Zilber: Kaltė jaučiama, ir mes tuo įsitikinome ne kartą. Nuo politikos lyderių iš visų partijų iki paprastų žmonių, kuriuos sutikome. Šiandien apie tai kalbama ir rašoma be perstojo. Už holokausto neigimą baudžiama. Antisemitizmas smerkiamas ir visuomenėje netoleruojamas. Procesai vyksta teisingi ir pozityvūs.
Dina Lendover: <...> Tuo metu, kai išvažiavau, Lietuvoje buvo madingas anekdotas apie tai, kaip lietuviai Vilnių dalijosi. Sau pasiėmė Gedimino bokštą - kaip lietuvių vienybės ir valdžios simbolį, lenkams atidavė turgus, rusams - stotį, žydams - Panerius. Šiandienos lietuviai - tai vis ta pati karta, kuri sukūrė šitą anekdotą. Man sunku patikėti, kad viskas taip pasikeitė. Duok Dieve, kad aš klystu.
Zvi Zilber: Aš nesu neomarksistas. Lietuvoje daug padorių žmonių, kuriems holokausto atminimas neduoda ramybės. Tai demokratinė šalis su laisva spauda, ten egzistuoja visuomenės nuomonė, egzistuoja kolektyvinė sąžinė. Ir holokauste kapstomasi ne dėl pinigų, o dėl savęs.
Jie, beje, supranta tokią poziciją, kokią išsakė Dina. Jiems aišku, kad toli gražu ne visi pasirengę atleisti, nors praėjo tiek metų. Bet jie tikisi, kad kada nors atleidimas bus gautas.
---------------------------------------------------------
VERTA ŽINOTI
1939 m. rugsėjo-spalio mėnesiais, kai SSRS kontroliavo karine jėga užimtą Vilniaus kraštą, prasidėjo pirmosios masinės gyventojų represijos.
1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. buvo suimti 6 606 žmonės, iš jų 3 565 išsiųsti į SSRS lagerius ir kalėjimus.
1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto, prasidėjo masinis trėmimas. Iki birželio 18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17 500 žmonių.
1941 m. birželį buvo suimti ir išvežti prezidentas Aleksandras Stulginskis, ministrai Petras Aravičius, Antanas Endziulaitis, Zigmas Starkus, Juozas Papečkys, Stasys Šilingas, Aleksandras Žilinskas, Voldemaras Černeckis, Kazimieras Jokantas, Juozas Tonkūnas, Jonas Sutkus, Jonas Masiliūnas, Jokūbas Stanišauskas, Benediktas Tomaševičius, Konstantinas Šakenis.
Suimti ir išvežti keli šimtai buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų: divizijos generolas Zenonas Gerulaitis, brigados generolai Jonas Juodišius, Kazys Sprangauskas, Stasys Žilius ir kt.
Tarp suimtųjų buvo įvairiems socialiniams sluoksniams priklausantys žmonės: visuomeninių organizacijų, politinių partijų nariai, spaudos darbuotojai, mokslininkai, pedagogai, įvairių tautybių atstovai.
1940-1941 m. buvo represuota 2,6 tūkst. Lietuvos žydų (8,9 proc. visų tuo metu Lietuvoje represuotų asmenų).
41 proc. visų išsiųstųjų į tremties vietas buvo vaikai iki 16 metų amžiaus.
26,5 proc. tremtinių žuvo. Beveik 40 proc. likimas nežinomas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos inf.
CITATA
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais holokausto tema tarp Lietuvos istorikų buvo nepopuliari. Tuometinė Lietuvos visuomenė ir istorikai labiausiai domėjosi stalininio režimo metais (1940-1953) vykdytomis Lietuvos gyventojų represijomis (trėmimais, kalinimais, žudynėmis ir t. t.) ir pasipriešinimu sovietiniam okupaciniam režimui. <...> Visuomenė ir istorikai nepatikliai žiūrėjo į holokausto temą ir ilgą laiką nesuprato jos tyrimo svarbos. Be to, daugeliui istorikų tuomet atrodė, kad svarbiau nagrinėti temas, kurios sovietmečiu buvo uždraustos arba falsifikuojamos, pavyzdžiui, sovietinio režimo nusikaltimus. <...> Objektyviems holokausto tyrimams būtina savikritika savo tautos istorijos atžvilgiu, o tai nesiderino su romantiškomis praeities vizijomis.
Maždaug nuo 1995 m. Lietuvos istorikų susidomėjimas holokausto tema ėmė didėti.
Remdamasis archyviniais dokumentais, autorius nustatė, kad karo metu buvo nužudyta apie 95 proc. visų Lietuvos žydų. Į žydų persekiojimą naciams pavyko įtraukti santykinai didelį vietos institucijų ir žmonių skaičių.
Daugiausia žydus gelbėjo ūkininkai, inteligentai ir kunigai.
Dr. Arūnas Bubnys, istorikas (daugiau genocid.lt)
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą