Žurnalistiniai tyrimai ar „informacinės lauktuvės“? Kaip 10 tyrėjų rado tai, kas nebuvo paslėpta

Rezultatas? Pompastika, dešimt autorių parašų ir... gausybė klausimų apie tai, ar mūsų žurnalistai staiga neįgijo ekstrasensorinių galių lįsti į privačias svetimas banko sąskaitas.

Ar tikrai? Žurnalistas Artūras Račas įtaria, kad duomenys buvo tyčia nutekinti.

Banko paslaptys ir žurnalistinė „nuojauta“

Didysis tyrimas skelbia: septyniolika partijos rėmėjų įnešė grynuosius į savo sąskaitas ir tą pačią dieną pervedė juos „Nemuno aušrai“. 

Skamba dramatiškai, tačiau kyla viena smulkmena – kur čia kriminalas? 

Kol civilinės saugos specialistai pataria kiekvienam piliečiui namuose turėti grynųjų bent savaitei, žurnalistai tai pateikia kaip įtartiną operaciją. 

Prokuratūra patvirtino – viskas teisėta

Tačiau tikroji mįslė ne pinigai, o jų sekimas. Kaip dešimtukas žurnalistų sužinojo tikslias sumas, kurias į savo asmenines sąskaitas įnešė, pavyzdžiui, aplinkos ministras Kastytis Žuromskas ar partijos vicepirmininko artimieji? 

Ar jie visi draugiškai pasidalino savo bankininkystės kodais, ar žurnalistai tiesiog išmoko landžioti po privačius duomenis, kas, beje, Lietuvoje yra griežtai draudžiama?

Skaitmeninis turinys ir tapatybės „žaidimai“

Artūras Račas įtaria, kad jokio mistinio „tyrimo“ nebuvo. Labiau tikėtina, kad teisėsauga, neradusi teisinio pagrindo persekioti rėmėjų, tiesiog „nuleido“ neperspektyvią medžiagą žurnalistams. O šie ją griebė kaip alkani zuikiai morką.

A. Račo teigimu, tokie „analizai“ labiau primena manipuliaciją nei profesionalų darbą. 

Situacija tampa dar keistesnė prisiminus kitus „didvyrius“: pavyzdžiui, Karolį Žukauską, kuris apsimetęs Seimo pirmininku Juozu Oleku kalbino buvusį ministrą. 

Nors tai akivaizdžiai primena tapatybės vagystę, teisėsauga nusprendė, kad čia „nieko tokio“. 

Panašu, kad Lietuvoje landžioti po sąskaitas ar vogti tapatybes tampa savotišku žurnalistiniu sportu, jei tik tavo taikinys yra „tinkamas“.

Prokuratūra laukia... lavono pareiškimo?

Bandydamas ginti viešąjį interesą ir privatumą, A. Račas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Atsakymas privertė nusišypsoti: tyrimo nebus, nes patys nukentėjusieji (tie, po kurių sąskaitas buvo pasižvalgyta) nesikreipė.

„Įsivaizduokime, kad Vilniaus centre randamas lavonas su aiškiomis smurto žymėmis. Ar ir tada prokuratūra sakytų, kad tyrimo nebus, nes pats lavonas neparašė pareiškimo?“ – retoriškai klausia A. Račas.

Panašu, kad kol prokurorų sąskaitos lieka saugios, visuomenės intereso ginti neskubama. 

O kol kas žurnalistams belieka laukti skveruose prie institucijų pastatų, kol koks nors pažįstamas tyrėjas išneš naują „medžiagą-kaulą“. 

Juk patys bankai griežtai nukirto: jokia informacija apie klientus trečiosioms šalims neteikiama. Vadinasi, „tyrimai“ ir toliau bus daromi ne prie kompiuterių ekranų, o gaunant informacines lauktuves iš kabinetų.

© Asociatyvi nuotrauka / Dirbtinio intelekto sukurtas fotomontažas

Šaltinis: Parengta pagal Artūro Račo straipsnį