Brolių Manfredo ir Gerhardo Schwaakų atmintyje po keturis dešimtmečius trukusio išsiskyrimo su Lietuva išliko vos keli lietuviški žodžiai - "mama", "Kaunas", "Žvelsa", tačiau jokie gyvenimo įvykiai nenustelbė meilės antrąja tėvyne vaikystėje jiems tapusio krašto žmonėms. Jau 20 metų prieš Kalėdas broliai įveikia daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų ir iš Vokietijos miesto Schrobenhauseno atveža puikių dovanų Lietuvos našlaičiams ir neįgaliesiems vaikams. Pasikeitė jau kelios kartos globotinių, tačiau gerumo misija nesibaigia.
"Daugybė žmonių laukia pagalbos. Paprastai Europos Sąjunga neturi pinigų neįgaliųjų projektams. Aukoja žmonės, kompanijos. Mes patys keliaujame keltais ir automobiliais, nepatikime šio darbo jaunesniems pasiuntiniams, nes vyresni žmonės irgi gali padaryti labai daug. Jaunus žmones sunku kuo nors sužavėti ir uždegti, jie nėra tokie socialiai atsakingi, kaip mes, kurie atsimename karo metu patirtą skausmą", - sakė ponas Manfredas.
Jį sukrėtė, kad vaikų namuose užaugę vaikai, sulaukę aštuoniolikos metų, turi išeiti "į niekur", tad įsteigė kompiuterių kabinetą, siuvimo kambarį, kad jie išmoktų amato.
Brolių darbų nesustabdė net tai, jog atvežus labdarą į Klaipėdos vaikų darželį "Radastėlė" kažkas iš kiemo pavogė automobilį...
Tragedija paženklinta vaikystė
Nuo 1944-ųjų rudens sovietų armijos kareiviai Rytprūsiuose žudė, prievartavo, žiauriai kankino išbadėjusius vyrus, ligotas moteris, vaikus. Tada iš bado mirė mažiausias Schwaakų šeimos berniukas - 2 metukų Zigfridas, o netrukus ir kareivių išniekinta mama.
1945-aisiais, kai Manfredui tebuvo 4, Gerhardui - 6, o jų seseriai Liselotei - 9 metai, kažkas juos įkėlė į gyvulinius vagonus ir vaikai atsidūrė Lietuvoje. Kiekvieną merdėjantį iš bado vaiką, dar Rytprūsiuose apkandžiotus alkanų valkataujančių šunų, į savo vežimus Kauno geležinkelio stotyje paėmė trys ūkininkų šeimos.
Berniukams labai pasisekė, nes jie pateko pas gailestingus žmones, o Liselotę šeimininkai skriaudė ir išnaudojo.
Lietuvių mamų glėbyje
Manfredą priglaudė ūkininkaitė, vieniša mama, auginusi dukrą Mariją. Ji davė jam Vytauto Paškausko vardą, kad iš vaiko nesityčiotų žmonės, kurie iš Rytprūsių atklydusius mažylius praminė "vilko vaikais", nupirko jam smuiką, išmokė jodinėti arkliu.
"Atsimenu savo rūpintojėlę mamą Teofilę Žaliauskienę, jos meilė ir rūpestis šildė, ji buvo tikra mama. Buvo neturtinga, sunkiai dirbo, bet buvau aprengtas ir pamaitintas. Laikas, praleistas su ja, buvo neįkainojamas, aš ją labai mylėjau, jaučiausi laimingas. Mūsų namus su broliu Gerhardu skyrė didelis ežeras, kuris, kaip ir kaimas Kauno rajone, vadinosi Naujiena, ir kai ežerą padengdavo ledas, brolis atčiuoždavo pas mane slidėmis", - pasakojo Manfredas, vaikystėje išmokęs kalbėti lietuviškai, truputį - rusiškai.
Naktimis jis girdėdavo, kaip pas mamą Teofilę pavalgyti ateidavo partizanai iš miško, bet ji šnabždėdavo: "Miegok, miegok..."
Laukė laisvos Lietuvos
Deja, praėjus penkeriems metams, vaikų laukė dar vienas daug sielvarto suteikęs išsiskyrimas.
LABDARIAI į Lietuvą atveža draugijos "Kinderhilfe Litauen", į kurią yra įsitraukę įvairių profesijų žmonės, dovanas.
1951 m. Tarybų Sąjungos vadovybė išleido įsakymą visus "vilkų vaikus" išsiųsti į Vokietijos Demokratinę Respubliką. Brolius išsiuntė į Leipcigą, rusų zoną, ir nuo ryto iki vakaro rodė rusų filmus apie karą stengdamiesi įžiebti neapykantą Vokietijai.
Per Raudonąjį Kryžių broliai surado savo tėvą, sugrįžusį iš sovietų nelaisvės, bet luošam, kontuzytam senajam Schwaakų tie atsiradę vaikai atrodė lyg svetimi...
Vėliau jie pateko į vieną Bavarijos miestų, Gerhardas išmoko kepėjo amato, o Manfredas studijavo ir pasuko į kosmetikos verslą.
"Mes vis kalbėjome, kad kai tik Lietuva taps laisva, mes sugrįšime ir susirasime mamas, atsidėkosime joms ir kitiems Lietuvos žmonėms. Kai 1992 metų pavasarį čia atvykome, laimingo atsitiktinumo dėka taksistas supažindino mus su vertėja Vilija, kuri dirbo Apuolės neįgaliųjų vaikų pensionate. Ji padėjo surasti mamas, ir mes jas apkabinome, tai buvo didžiulė laimė", - sakė Manfredas, suskubęs paremti 8 vaikus auginusią savo įseserės Marijos šeimą.
Jis juokdamasis prisiminė, ir "vagnorkes", ir tai, kaip reikėdavo didelius kyšius mokėti muitininkams. Dabar viskas pasikeitė, labdariams pigiau kainuoja ir skrydis, ir plaukimas keltu. Klaipėdoje broliai susirado nuostabių draugų, verslininkų, prisidedančių prie gerumo misijos.
Geradariai nepailsta
Praėjus pusmečiui po brolių Schwaakų apsilankymo Lietuvoje, jų iniciatyva Vokietijoje jau veikė draugija "Kinderhilfe Litauen", į kurią įsitraukė ne tik brolių šeimos, draugai, kolegos, Manfredo žmonos mokytojos Ingės mokykla, bet ir tūkstančiai 11 mokyklų moksleivių ir 6 darželių vaikų tėvai, įvairių profesijų žmonės, Schrobenhauseno Raudonasis Kryžius.
Draugija iš pagrindų pakeitė Apuolės neįgaliųjų pensionatą, suremontavo tualetus, kurie buvo be durų, gydomąsias patalpas, nupirko baldų, patalynės, higienos reikmenų, drabužių, taip pat rėmė ir remia Schwaakų vaikystėje lankytą Žvelsos pagrindinę mokyklą, Kauno rajono neįgalių vaikų globos namus.
"Prieš 20 metų paėmiau iki Juodkrantės pavežėti du vokiečius, nuo to laiko tęsiasi draugystė. 1995 metais, kai Manfredą ir Gerhardą pakviečiau į Klaipėdą, kuri tapo paskutine jų kelionės stotele keliems dešimtmečiams, aplankėme seniausią miesto vaikų darželį "Radastėlė". Nuo tada šio darželio vaikai gauna dovanų ir nuo vokiškojo Kalėdų Senelio Nikolauso", - sakė svečius lydėjusi draugijos "Kinderhilfe Litauen" savanorė klaipėdietė Rasa Pangonienė.
Kalėdinis gerumo projektas "Iš rankų - į rankas" kasmet pasiekia Sutrikusio vystymosi kūdikių namus Giruliuose, Klaipėdos medicininės slaugos ir Vaikų ligonines. Kūdikiai gauna skanaus specialaus maistelio, vystyklų, skalbimo priemonių, jiems įrengtos medicininės spintelės, lovelės.
"Mums su Gerhardu pritaria daugybė žmonių, mūsų žmonos - taip pat. Jos siuva drabužėlius, pakuoja dovanas su saldumynais, žaislais ir sveikinimo laiškais. Kaipgi kitaip - Lietuva juk yra antroji mūsų tėvynė, ryšys su šia šalimi yra labai stiprus. Jeigu klausiate, kas įskiepijo atjautą kitiems žmonėms, pasakysiu - mama Teofilė, įseserė Marija ir Dievas. Mes visą gyvenimą esame jiems dėkingi", - sakė Manfredas, užauginęs dukrą Evą ir vaikaitę Liuciją, kurią jis vadina princese, o lietuvių vaikus - spinduliukais.
"Situacija buvo dviprasmiška"
Dainius ELERTAS, istorikas
1944 metais sovietams įsiveržus į Rytprūsius, ieškodami prieglobsčio į Lietuvą atvyko daugybė vaikų. Sovietų ir kai kurių vietos gyventojų požiūrį į šiuos nelaimėlius atskleidė ir jiems duotas "vilko vaikų" vardas, jie laikyti sulaukėjusiais. Kiek jų buvo, duomenų nėra, nes jų niekas neskaičiavo ir neregistravo. Viena dalis "vilko vaikų" nusėdo Lietuvoje, jiems buvo pakeisti vardai ir pavardės, apie juos prabilta neseniai, prieš 20 metų.
Kiti nuo 1948 metų iš Karaliaučiaus migravo į kitas šalis. Todėl mes neturime bendro vaizdo, tik pabiras atskiruose dokumentuose. Kai kurie "vilko vaikai" užaugę bandė įrodyti savo tapatybę, ieškoti savo šaknų, tačiau jiems buvo sunku.
Daugybė vaikų iš Rytprūsių vis dėlto liko gyventi Lietuvoje, jiems nebuvo leista išvažiuoti į Vokietiją, nes nepavyko įrodyti savo kilmės. Kai kuriems 1945-1948 metais pavyko apsigyventi Karaliaučiuje. Didelė dalis jų nebuvo įdarbinti, jie negavo maisto kortelių, tad krašte prasidėjo badas, buvo prieita prie tokių kraštutinumų kaip kanibalizmas, kai buvo valgomi iškasti žmonių kūnai. Kai kurie tėvai patys siųsdavo savo vaikus anapus Nemuno, kad jie išgyventų.
Kiekvieno tokio pamestinuko likimas unikalus - vieni paskendo eidami per ledą ir įlūžę, kai kurie žuvo nustumti nuo traukinio vagonų. Jie lietuviškai nemokėjo, tik kelis rusiškus žodžius.
Vieni lietuviai leido bėgliams dirbti už maistą, kiti šelpė maistu ir drabužiais, yra žinoma, kad elgetaudami vaikai su maišais grįždavo į Karaliaučių ir maitino savo tėvus, brolius ir seseris. Vienus žmonės priglaudė kaip savo vaikus, kitus ūkininkai ėmė kaip laisvą darbo jėgą.
Žmonės, priėmę į namus "vilko vaikus" galėjo nukentėti nuo valdžios, kita vertus, kai kurie jų su vaikais elgėsi nežmoniškai. Tad situacija buvo dviprasmiška.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą