Diskusija "Facebook": ar tikėti, kad pensininkė keletą metų nevalgė saldainių

Apie tokią istoriją papasakojo tinklaraštininkas Mykolas Pleskas, internetinėje erdvėje geriau žinomas kaip Mykolas Kleckas. Po jo pasakojimo užvirė diskusijos – galbūt tokie pensininkai pinigus „kiša į kojinę“, o patys eina prašinėti žmonių pirkti jiems produktų.

„Priėjo prie manęs nepažįstama močiutė ir susinepatoginusi paklausė, ar negalėčiau nupirkti jai vaistų akims. Nes jie jai labai labai brangūs – 30 Lt. Tik 30 Lt!! Gauna 670 Lt pensiją, pragyventi šiaip ne taip užtenka, padeda įvairios lengvatos. Gyvena 12-os kvadratų bute, bet užtat turi karštą vandenį ir tualetą. Normalių pirštinių neturi – vaikšto su darbo pirštinėmis už 1,5 Lt“, – socialiniame tinkle „Facebook“ parašė M. Kleckas.

Vyras papasakojo, kad išėjęs iš vaistinės močiutei pasiūlė nueiti ir į parduotuvę maisto. Senolė rinkosi kukliai – paėmė porą kepaliukų duonos, puskilogramį vištienos ir šprotų. Einant prie kasų močiutė stabtelėjo prie saldainių ir paklausė, ar negalėtų paimti kelių saldainių – ji nurodė neragavusi saldainių jau keletą metų.

„Kai dėjosi saldainius, jai net rankos pradėjo drebėti. „Moralas? Jokio moralo. Tiesiog šiandien apsipirkinėdami pažiūrėkite per petį, ar už jūsų nestovi kokia sena bobulytė, kuriai 30 Lt yra didelės vertės suma. Pasisiūlykite apmokėti jos prekes. Beveik garantuoju, apims labai geras jausmas“, – „Facebook“ parašė M. Kleckas.

– Ar pirmas kartas gyvenime, kai senolė paprašė padėti?, – DELFI paklausė M. Klecko.

– Tikrai ne. Nors lietuviai pensininkai ir atrodo pikti, dažnas nesibodi paprašyti pagalbos – kas padėti perskaityti užrašą, kas pinigų, o kas nupirkti vieną ar kitą prekę. Būna, reikia pačiam pasiūlyti – kai matyti, kad pagalbos reikia, bet patys nedrįsta paprašyti.

– Ar tikrai minėta minėta močiutė skursta ir gyvena 12-os kvadratų bute? 

– Paklausiau jos apie pensiją, minėjo, jog pensija – 670 Lt, be to, pragyventi padeda lengvatos. Po mano įrašo „Facebook“ skeptikai pradėjo kalbėti apie tai, jog tokie pensininkai pinigus „kiša į kojinę“, o patys eina prašinėti žmonių pirkti jiems produktus. Nes išties, kai paskaičiuoji, 670 Lt dar nėra katastrofiškai maža suma. 

Kaupimas juodai dienai – sovietinių laikų palikimas, prakeiksmas, kurio dauguma senų žmonių negali atsikratyti. Jei ta senolė ir darė taip, kaip kalba skeptikai, ne man ją teisti – gal taip elgdamasi ji jaučiasi daug ramesnė. O gal jos situacija dar blogesnė – visus likusius pinigus prageria jos vaikai, todėl jai nelieka iš ko gyventi? Niekas nežino realybės, todėl nereikia skubėti teisti senų žmonių. 

Istorijų apie šimtatūkstantines pensininkų santaupas girdime dažnai, bet tai nereiškia, jog visi pensininkai taip gyvena. Senolė minėjo, jog gyvena 12-os kvadratų bute, kaip supratau – buvusiame bendrabutyje. Pasidžiaugė, kad turi karštą vandenį ir kad šildymas nėra žvėriškai brangus. 

– Kaip jautėtės sumokėjęs už jos prekes? 

– Jaučiau, jog šiandien bus šiek tiek geresnė diena. Nors tai smulkmena, bet tokios smulkmenos įkrauna pozityvumo. Jei daugiau žmonių darytų smulkius gerus darbus vieni kitiems, pasaulyje būtų daug gražiau gyventi, visi būtų laimingesni. Bet kuris žmogus, darydamas gerą darbą, padėdamas kitam, daro teigiamą įtaką ir sau. Be to, tokios situacijos padeda suvokti, kad per dažnai skundžiamės kokiais nors nepatogumais ar „nenusisekusiu gyvenimu“. Kai iš arti pamatai, kaip prastai gyvena žmonės, tada suvoki, kaip pats gerai gyveni.

– Ar pačiam nekilo įtarimas, kad tai gali būti gal ir ne visai tikra istorija – daug močiučių vaikšto po Vilnių kažko prašydamos ir ne visų jų istorijomis tikiu. 

– Kilo nuo pat pirmos akimirkos. Pats esu susidūręs su tokiomis močiutėmis. Arba su sukčiais vaikais, kurie skundžiasi norintys valgyti, bet kai pasiūlai nueiti į šalia esančią parduotuvę – pasiunčia velniop. Tačiau tokiose situacijose kartais reikia spjauti į abejones ir tiesiog padaryti gerą darbą. Net jei ir paaiškėtų, kad močiutė melavo. Po įrašo paskelbimo atsirado žmonių, kurie sakė matę šią močiutę kitur, prašinėjančią to paties. Gali būti, kad tai ta pati močiutė, bet vėlgi – kas žino, kodėl ji taip daro? Gal tam yra priežasčių? Man pati močiutė pasirodė tikrai varginga – darbinės pirštinės vietoj tikrų, apdriskęs paltas, nedrąsi eisena. 

Kai pasiūliau apsipirkti maisto – ilgai atsikalbinėjo, turėjau įtikinti eiti kartu. Jeigu tai būtų sukčiaujantis žmogus, jis nepirktų dviejų kepalų duonos – pirktų vieną, nes rytoj paprašytų naujo. Ir nepirktų tokių paprastų produktų – rinktųsi ką nors geresnio ir daugiau. Dėl šių niuansų man atrodo, kad jos elgesys buvo nuoširdus. Manau, kad jos gyvenimas tikrai nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti iš šono. 

„Bočių“ vadovas: trečdalis pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos

„Patikėkite, lietuviškos pensijos – antroje vietoje nuo galo Europos Sąjungoje, per 35 proc. pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos. Todėl visiškai tikiu jūsų nupasakotu atveju. Dauguma mūsų tautiečių taupūs, pinigus kartais deda ir į kojines, bet tikrai yra žmonių, kurie gyvena vieniši, turi kambariuką, o komunalinės paslaugos atima visą pensiją. Kas jiems lieka“, – sako Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ vadovas Petras Ruzgus.

Pasak P. Ruzgaus, ypač sunkiai pensininkai išgyveno krizės laikotarpį. Sunkiausia žiemą, nes aukštos šildymo kainos. Jo tvirtinimu, pensininkai ilgai kentėjo, neorganizavo jokių mitingų, laukė, kol baigsis krizės laikotarpis. Tačiau, tęsia P. Ruzgus, paaiškėjo, kad Vyriausybė suskubo vykdyti Konstitucinio Teismo nutarimą dėl teisėjų, pareigūnų, valdininkų ir valstybės politikų atlyginimų didinimo, tačiau pensininkus pamiršo.

Todėl, sako P. Ruzgus, pensininkų kantrybė trūko. Jis tvirtina, kad valdžia pensininkams skolinga 1 milijardą 115 milijonų litų – tokia pensininkų negauta suma sumažinus pensijas. „Kai kam kryžiaus keliai baigėsi, o pensininkams prasitęsė toliau. Kaip tai galima aiškinti“, – piktinasi „Bočių“ vadovas.

Šiuo metu vidutinė senatvės pensija siekia 824 Lt per mėnesį. Vidutinė senatvės pensija per mėnesį, turint būtinąjį stažą, yra 853 Lt.