Savo noru to atsisakyti tikrai nesinori, tad sunku įsivaizduoti, kas žmones imtų ir atbaidytų. „Bet „Facebook“ gali pakeisti kas kita arba jis su laiku gali išeiti iš mados“, – mano D. Paršonis.
– Ieškinyje teigiama, kad „Facebook“ perima privačias žinutes, o sukauptais duomenimis dalijasi su vartotojų įpročius analizuojančiomis reklamos agentūromis. Kiek tokiuose kaltinimuose gali būti tiesos?
– Yra buvę precedentų, taigi, iš šalies žiūrint, kaltinimas atrodytų pagrįstas. Tokie atvejai santykinai dažni.
– „Facebook“ atstovai tokius kaltinimus neigia ir žada ginti savo interesus?
– Suprantama, jei ieškinys yra grupinis, bauda gali būti labai didelė, nes kiekvienas tinklo dalyvis galėtų pareikšti pretenzijas ir bent jau JAV galėtų pretenduoti į kompensacijos dalį. Tad bendrovė, be jokios abejonės, ginsis. O šiaip riba tikriausiai priklausys nuo teisinių argumentų. Ji yra neryški, nes, pradėdami naudotis socialiniais tinklais ir kitomis interneto tarnybomis, mes sutinkame su daug kuo, kai neskaitę, kas parašyta, varnele pažymime „sutinku“. O sutinkame iš tikrųjų su daug dalykų, kurie, spėju, vartotojams visai ne prie širdies.
– Ieškinys sulaukė kritikos, esą, nuskaitydamas privačias žinutes, „Facebook“ apsaugo vartotojus nuo brukalų ir įvairių kenkėjiškų programų.
– Iš dalies argumentas suprantamas. Pavyzdžiui, neva tam, kad apsaugotų mus nuo brukalų, elektroninio pašto tarnybos turi pažvelgti į žinučių turinį. Anksčiau užtekdavo žiūrėti siuntėją – jei iš vieno siuntėjo išeina tūkstančiai ar net milijonai laiškų, jį galima blokuoti, nes jis tikrai nesusirašinėja su giminėmis. Dabar ši situacija komplikuotesnė, daug gudresni tapo ir brukalų platintojai, taigi, nematant, kas yra žinutėje, bent jau robotui, kompiuteriui, ne žmonėms, sudėtinga spręsti, ar tai koks šventinis sveikinimas, banko masiškai siunčiamas klientams, ar tai virusu užkrėstas laiškas. Todėl ir sakiau, kad riba labai sunkiai apibrėžiama. Pagrindinis dalykas, kurio trūksta, – aiškumas. Vartotojas turi labai aiškiai žinoti, kas ir kur bus skaitoma, o kas – ne. Tik tuomet būtų galima išvengti nesusipratimų.
– Atliktas tyrimas taip pat parodė, kad dauguma vartotojų mano, jog jų naršymas „Facebook“ yra privatus. Jie klysta ar ne?
– Labai klysta – jų naršymas nėra privatus. Visiškai viskas, ką jie daro tinkle, yra registruojama. Tik į labai smarkią paranoją nevertėtų pulti, nes tai nėra žmogus, sekantis žmogų, nors yra tokia galimybė. Dažniausiai kompiuteriai įrašo visą taką ir panaudoja analizuodami, ar greitai vartotojas pateikė informaciją, ar daug ir kokios jis pamatė reklamos, kaip į ją reagavo. Labiausiai tai renkama komerciniais tikslais. Vis dėlto visi poelgiai tam tikra prasme yra parduodami. Jei pastebima kažkokia tendencija, pavyzdžiui, kad jaunimas ėmė domėtis tam tikra muzika, be jokios abejonės, tuoj pat informuojami reklamos užsakovai.
– „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange`as „Facebook“ yra pavadinęs didžiausia kada nors išrasta šnipinėjimo technologija. Turi pagrindo toks kaltinimas?
– Taip. Prisiminkime ir Edwardo Snowdeno atskleistus faktus, kad žvalgybos agentūros prieina prie tų duomenų. Pabandykime atlikti eksperimentą: kai dirbame su „Facebook“, pastebėkime save iš šalies. Arba, jei kas nori eksperimentą sustiprinti, gali pastatyti kamerą, kuri filmuotų ir jus, ir ekraną. Tada pamatysite, kiek daug ir jūsų, ir kitų informacijos patenka: kur jūs būsite, ką planuosite, su kuo būsite, ką mėgstate, kaip esate apsirengęs, kokius augintinius turite namuose, kas jūsų šeimos nariai... Informacijos yra begalė. Kitais būdais ją gauti daug sudėtingiau, todėl šiuo atveju J. Assange`as teisus, nes žmonės patys, savo noru pateikia be galo daug ir vaizdinės, ir tekstinės medžiagos, nuolat ją taiso: pakeičiau darbą, ištekėjau, vedžiau, gimė vaikelis... Iš kur gausi tiek detalios informacijos vos ne apie kiekvieną žmogaus gyvenimo minutę? Praktiškai iš niekur.
– Pirmą kartą Lietuvoje buvo paminėta diena be „Facebook“. Kalbama, kad socialiniai tinklai tapo savotišku narkotiku ir reikia kuo greičiau atsisakyti šio įpročio. Ar didėja „Facebook“ priešininkų gretos?
– Statistika to kol kas tikrai nerodo. Žmonėms tai patinka, patogu, o patogumas nusveria labai daug kitų dalykų. To, kas patogu, miela, gražu ar padeda kaip socialinis ramstis (pavyzdžiui, primena tolimų giminaičių gimtadienius, todėl mes galime juos pasveikinti, kitiems atrodome geresni žmonės ir patys save pamaloniname), suprantama, atsisakyti savo noru tikrai nesinori. Neįsivaizduoju, kas žmones imtų ir atbaidytų. Bet „Facebook“ gali pakeisti kas kita arba jis su laiku gali išeiti iš mados. Taip atsitiko ne vienam socialiniam tinklui. Tarkim, Lietuvoje turėjome one.lt. Jis tebėra, bet nebe toks populiarus.
– Vadinasi, prieš ką nors skelbiant „Facebook“, reikia gerai pagalvoti?
– Taip, nors labai sudėtinga save cenzūruoti ir nesinori, ypač matant, kaip visi gausiai ir noriai dalijasi medžiaga. Vis dėlto reikėtų pagalvoti – ypač kai tai susiję su namais, išvykomis, vaikais, piniginiais dalykais. Apskritai patartina šių dalykų socialiniuose tinkluose neskelbti, gal net neminėti privačiose žinutėse. Nebent galima palikti kažkokias pramogas, atostogų prisiminimus ar šiaip paplepėjimus – tai, kas neturėtų kelti jokios grėsmės.
– Kaip dar vartotojas gali apsisaugoti ne tik „Facebook“, bet ir kituose socialiniuose tinkluose?
– Mes paliekame savo pėdsaką registruodamiesi. Todėl reikėtų galvoti, kur norime vaikščioti, kur nenorime. Anksčiau netgi buvo juokelis „internete niekas nežino, kad tu esi šuo“. Iš tikrųjų internetas viską žino, todėl mums reikėtų turėti saugias teritorijas, žinoti, pasitarti. Visuomet patariu pasikalbėti su žmonėmis, kurie naudoja vieną ar kitą tarnybą – ar jie yra patenkinti, ar jiems ten nieko nenutiko, ar užsiregistravus nepagausėjo brukalų ir pan. Dalytis patirtimi geriau, negu laukti, kol kas nors atsitiks.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą