Dar praėjusią savaitę po Vyriausybės posėdžio buvo galutinai patvirtinta, kaip bus kompensuojamos pensijos. Pagrindinė eskaluojama žinia - pensijų kompensacijas bus galima pamatyti dar šių metų pabaigoje. Tai vos 20 proc. kompensacijos. Ir tai, tik tiems, kurie nėra susieti darbo santykiais. Politikai nutarė, kad 2015 ir 2016 metais pensininkams bus išmokama dar po 40 proc. likusios kompensacijos.
Nors politikai plekšnoja kolegoms per pečius už gerą darbą, jie pamiršo vieną dalyką - susitarti dėl kompensacijų visiems be išimties. Skaičiuojama, kad Lietuvoje nuo 2010 m. jau mirė apie 120 000 pensininkų, taip ir nesulaukusių valdžios pažado išpildymo.
Sieks teisingumo
Tai, jog politikai trupinius pensininkams šiemet nusprendė pabarstyti, patys pensininkai vertina viltingai. Nors ir nedaug, bet vis geriau nei nieko.
Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makaravičienė apgailestauja, jog politikai nekalba apie kompensacijų paveldimumą: „Mes tikrai kovosime už tai, kad visi, net ir tie, kurie nesulaukė kompensacijų, jas gautų. Su asociacija dirba nemažai teisininkų ir mes ketiname net kreiptis į Žmogaus teisių teismą. Žinoma, to labai nesinorėtų, tačiau kai vyksta tokie dalykai, apie kuriuos nė negalėjome pagalvoti, nelieka kitos išeities.” Pasak asociacijos prezidentės, politikai privalėjo kompensavimo sistemą numatyti tuo pat metu, kai sumanė pensijas pasisavinti. Ypač todėl, kad apie tai buvo kalbama viešai. G.Makaravičienė teigė puikiai atsimenanti, kaip šalies prezidentė per televiziją viešai kreipėsi į pensininkus ir paprašė solidarizuotis prisidedant prie krizės sprendimų, nes ji pati prižiūrės pensijų klausimą ir užtikrins, jog pensijos bus grąžintos visiems laiku.
G.Makaravičienės teigimu, tokie dalykai dedasi todėl, kad Lietuvoje vis dar neegzistuoja asmeninė atsakomybė. Pasak jos, tik įvedus tokią atsakomybę galima sutvarkyti valstybės valdymą iš pagrindų. Kai politikai žinos, kad turės sumokėti už savo klaidas, dirbs atsakingiau.
„Aš manau, kad politikai negerbia senolių. Net baisu, kas daroma su žmonėmis. Pensininkai su baime laukia, kas bus toliau įsivedus eurą. Jei dabar žmogus gauna pensijos 600 Lt., įvedus eurą jam bus išmokama 170 eurų. Su tokia suma bet kokioje ES valstybėje žmogui išgyventi užtektų tris dienas. Visi mes norėjome nepriklausomos Lietuvos. O dabar skaudu žiūrėti, kai visą gyvenimą savo šaliai dirbę žmonės šiukšlynuose priversti ieškoti maisto. Savo rankomis kūrėme šalį, po karo iš griuvėsių prikėlėme Lietuvą - statėme mokyklas, namus, tiesėme kelius, mokėjome mokesčius, o dabar kiekvienas dirba sau, bet ne tautiečiams”, - su liūdesiu svarstė ponia Grasilda.
Žiūri ne ten, kur svarbiausia
Nors pensininkai puikiai atsimena valdžios prašymus padėti šaliai išsikapstyti iš krizės, vėliau pažadai atkurti teisingumą buvo pamiršti. Tai, pasak sociologo Algio Šileikos, buvo savotiškos gėdos vedinos slėpynės: „Kada katinas į miltus pridaro tai, ko nereikėtų, jis stengiasi nesirodyti. Manyčiau, kad taip šiuo atveju elgėsi ir aukščiausi šalies politikai.”
Pasak sociologo, neigiamai reikėtų vertinti ir tai, kad ilgai tempiamas klausimas buvo išspręstas ne iki galo. „Pažiūrėkime, kiek per metus miršta pensininkų. O kiek jų dar nesulauks savo pinigėlių. Tai labai negerai, jau nekalbant apie tai, kad ponas Kubilius su savo Vyriausybe apskritai pasielgė labai negerai, nes atėmė pensijas, ko nebuvo daugiau jokioje kaimyninėje valstybėje net ir krizės metu”, - svarsto A.Šileika. Jo teigimu, šiandien jau apie 15 proc. pensijos yra nuvertėjusios, nors apie tai politikai kalbėti nelinkę.
„Ką galima pasakyti apie tai, kad vietoj to, jog praradimai būtų kompensuoti labiausiai skurstantiems žmonėms, pirmiausia kompensacijos buvo atiduotos valdininkijai, o šie dar vėliau užplūdo teismus reikalaudami visų kompensacijų išmokėjimų. Dabar jau kalbama, kad apie valdininkus bus galvojama kitąmet. Tačiau prieš galvojant kitąmet, jau dabar reikėtų pagalvoti apie pensininkus”, - teigia A.Šileika.
Jis pabrėžia, jog senatvės pensijos, mokamos socialinio draudimo, yra ne kas kita, kaip solidarumo pensijos, kuriomis dabar dirbantys žmonės išlaiko jau nedirbančius. Galima galvoti, kad jei žmogus iškeliavo anapilin, jis nebedirbantis, tačiau jei iš jo buvo kažkas paimta ir jis nesulaukė kada bus grąžinta, nes buvo žadėta, šiuos pinigus turėtų gauti paveldėtojai. „Vien laidotuvės kainuoja ne mažiau nei 3-4 tūkst. Ir čia dar jei labai kukliai. Tuo tarpu valstybės vienkartinė išmoka laidotuvėms tesiekia tūkstantį litų. Tad jei jau žmogus nebesulaukė savo skolos grąžinimo ir mirė, tokiu būdu valstybė net už šio žmogaus palaidojimą lieka įsiskolinusi”, - svarsto sociologas A.Šileika.
Puikuojasi prieš rinkimus
Pasak teisininko, signataro Egidijaus Bičkausko, valdžios sprendimas pagaliau žengti lemiamą žingsnį dėl pensijų kompensavimo yra vertinamas gana palankiai vien todėl, kad tai suteikia bent mažiausią viltį žmonėms.
Jis pabrėžia, jog visuotinai žinoma, kad pensijos šiandien nėra pakankamos pragyventi. Deja, valstybė dėl savo išgalių sugeba išmokėti tik tokią. Taip yra dėl viso komplekto ūkinių, ekonominių ir socialinių priežasčių. „Apie kokį pensininkų orumą galima kalbėti, kai gaunama tokia pensija. Iškreipiama senatvės sąvoka, nes normaliose valstybėse artėjantis prie šio amžiaus žmogus laukia pensijos, kad galėtų pailsėti ir normaliai gyventi, o tuo tarpu pas mus visi su siaubu žiūri į šį laikotarpį. Todėl niekas ir nenori į pensiją, ne todėl, kad žmonės nepavargsta per visą gyvenimą, nes tikrai pavargsta, tačiau paprasčiausiai sunku išgyventi”, - teigia advokatas.
Jis teigia manantis, jog siekiant socialinio atsakingumo pensijų kompensacija galėtų būti paveldima. Pasak E.Bičkausko, nereikia atmesti galimybės, kad pats pensininkas, negaudamas visos pensijos, greičiausiai gyveno iš savo dirbančių vaikų ar artimųjų sąskaitos ir tam tikras valdžios įsiskolinimas yra ne tik pačiam pensininkui, bet ir asmenims, kurie kompensavo tos pensijos netekimą.
Signataro teigimu, labai svarbu neapsigauti valdžios gerais gestais, mat niekas nėra daroma veltui. Pasak jo, tai, kad pensijų kompensavimas pradedamas, o gal jau ir baigiamas spręsti būtent dabar, yra artėjančių rinkimų padarinys. „Kad tai susiję su rinkimais, tai aš tuo neabejoju nė trupučio. Galima juokauti, kad jei šie žingsniai reikalingi, tegul jie bus žengiami bent šiuo laiku, o tada sakyčiau, kad gal tegu rinkimai būna ir dažniau”, - juokiasi E.Bičkauskas.
Gyvena šia diena
Jam antrina ir filosofas Krescencijus Stoškus. Pasak jo, rinkimai pajudino pensijų kompensavimo reikalus. „Gerai, kad laikosi žodžio, tik bėda, kad imamasi sprendimų tik tuomet, kai prispiria bėda.
Į įvykius tik reaguojama, o tokia politika nėra sėkminga. Tai tik rodo, kad valdžia nežino, kas yra prioritetai ir kodėl tokias, o ne kitokias lėšas reikia skirti šiems prioritetams. Tai gali sau leisti tik koks vaikėzas paauglys, kuris neturi patirties, negalvoja apie rytojų, o kažką padaro tik išgąsdintas ir krūptelėjęs”, - politikus apibūdina filosofas.
K.Stoškus teigia, jog dabartiniai valdžios poelgiai verčia manyti, jog neegzistuoja joks politikos stuburas, o valdžia gyvena tik šia diena. „Išskirtinių teisių suteikimas valdžios žmonėms, paskui pasirūpinimas pačių Seimo narių atlyginimų grąžinimu yra ne kas kita, kaip patyčios. Prie to paties galima priskirti ir surinktus išniokotus parašus dėl referendumo. Juk žmonės pasinaudojo konstitucine teise naudotis tiesiogine demokratija. Klausytis būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu”, - su liūdesiu svarsto filosofas.
Jei politikai pagarbiai žiūrėtų į savo Tautą, pagrindinis jų uždavinys būtų socialinės atskirties mažinimas, teigia filosofas: „Bent jau vaidintų. Juk politikai visad šiek tiek vaidina, bet gal šiuo kausimu nepajėgia to padaryti. Juk kalbant apie pensininkus, jie šventa dvasia negyveno. Kai kas pusbadžiavo, kai kas skolinosi ar gyveno iš vaikų lėšų. Tačiau pagrindinis raktas yra tai, kad valdžia paprasčiausiai yra silpna. Nenoriu menkinti pastangų pasirodyti žmonėms, kaip jie neva bando kažką padaryti. Bet kad viskas daroma kažkaip ne iš to galo.”
Valdžios balsas
Juk nesijaučiate skolingi pensininkams?
Agnė BILOTAITĖ:
Reikia pripažinti, kad buvęs laikotarpis buvo tikras sunkmetis, ir reikia suvokti, kad būtų buvusi tokia situacija, kad pensijos būtų visai nemokamos. Aš visuomet už tai, kad gerėjant ekonomikai reikėjo galvoti apie socialiai pažeidžiamiausius visuomenės atstovus.
Valentinas STUNDYS:
Taip, mes atsakingi, bet minėjome, kad tai reikėjo daryti skubos tvarka. Dėl krizės kalti mes nesijaučiame, o kad jai buvome nepasiruošę, tai buvo ne mūsų, o XIV Vyriausybės kabineto atsakomybė, kai valdžioje buvo socialdemokratai.
Jurgis RAZMA:
Mums teko tokia nelaimė turėti atsakomybę už sprendimus per sunkmetį. Jeigu mes būtume vieni valdžioje buvę, gal būtume pasiūlę kitų lėšų taupymo šaltinių, bet pensininkų įtraukimą į solidarumo principą tuo metu labai kategoriškai teikė mūsų koalicijos buvę partneriai.
Arvydas ANUŠAUSKAS:
Manau, mes kaip tik turime būti dėkingi, kad tuo metu, kai buvo priimami tokie skausmingi sprendimai, žmonės suprato, kad jie reikalingi valstybės gyvybingumui išlaikyti ir tai anksčiau ar vėliau bus kompensuota.
Rimantas Jonas DAGYS:
Viena yra, kai tu priimi sprendimus esant ekonominei krizei, kai pajamų visiškai nėra, kitas dalykas, kai sprendimai priimami ekonominei situacijai gerėjant. Priminsiu, kad 2012 m. buvo atkurtos pensijos ir nuo to laiko vidutinė pensija nepadidėjo nė litu.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą