Gyvenimo prasmės beieškant

Be­veik prieš tris de­šimt­me­čius, 1985-ai­siais, Pet­ras Al­gir­das Ka­nap­ka dvi­ra­čiu iš Vla­di­vos­to­ko par­my­nė į Klai­pė­dą. Žy­gis iš vai­ki­no pa­rei­ka­la­vo fi­zi­nių ir dva­si­nių jė­gų. Jis ieš­ko­jo gy­ve­ni­mo pra­smės: ke­lia­vo, stu­di­ja­vo lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, įgi­jo sta­ty­bi­nin­ko spe­cia­ly­bę. Bet na­mai ka­da nors su­griū­va, o ke­lio­nės už­si­mirš­ta. Tai kur to­ji gy­ve­ni­mo pra­smė?

Die­vo su­ma­ny­mas žmo­gaus gy­ve­ni­mui

Šian­dien P. A. Ka­nap­ka – ku­ni­gas, teo­lo­gi­jos mo­ra­lės moks­lų dak­ta­ras, kle­bo­nau­ja ne­di­de­lė­je pa­ra­pi­jo­je Skar­du­piuo­se prie Ma­ri­jam­po­lės, yra iš­lei­dęs ei­lių rink­ti­nę, ap­mąs­ty­mų kny­gą „Die­vo įsa­ky­mai – švie­sa šir­dies aki­mis“.

Ku­ni­gas ra­mų Ga­vė­nios lai­ko­tar­pį lan­kė­si Už­ven­ty­je, pri­sta­tė sa­vo kny­gą.

P. A. Ka­nap­ka įsi­ti­ki­nęs, kad Die­vas žmo­gaus gy­ve­ni­mui vi­suo­met tu­ri pla­ną. O juk bu­vo lai­kas, kai apie Die­vą jis ne­tu­rė­jo jo­kio su­pra­ti­mo, apie Jė­zų nie­ko ne­ži­no­jo.

Kai bū­si­ma­sis ku­ni­gas bu­vo ma­žas, su tė­vais gy­ve­no Ka­ra­liau­čiu­je. Tė­vas į sa­vo na­mus priė­mė gy­ven­ti mi­sio­nie­rių ku­ni­gą Iva­naus­ką. Ka­lė­jęs vo­kie­čių kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je, so­vie­tų ka­lė­ji­me, tė­vas sū­nui yra pa­sa­ko­jęs apie de­gi­na­mus nu­kan­kin­tų ka­li­nių kū­nus, pa­tir­tą siau­bą. Ir pa­sa­ko­ji­mų pa­bai­go­je pri­dur­da­vo: „Jei Die­vas yra, jis – sa­dis­tas“.

„Tė­vas ne­su­ge­bė­jo vi­suo­se bai­su­muo­se įžvelg­ti Die­vo mei­lės. Ta­čiau išauk­lė­tas ti­kin­čios mo­ti­nos, li­ko ge­ras. Ge­ru­mo, sve­tin­gu­mo, žmo­giš­ku­mo iš jo neiš­mu­šė nei vo­kie­čiai, nei ru­sai. To­dėl ir pri­glau­dė per­se­kio­ja­mą ku­ni­gą“, – pa­sa­ko­jo P. A. Ka­nap­ka.

Ta­pęs ku­ni­gu, P. A. Ka­nap­ka ap­lan­kė se­mi­na­ri­jos lai­kų drau­gą Ši­la­lė­je. Ten su­ti­ko se­ną ku­ni­gą, ku­ris bu­vo tas pa­ts pri­si­glau­dė­lis.

„Tė­vą pa­lai­do­jo­me sau­sio 18 die­ną. Pas te­tą, tė­vo se­se­rį ra­dau nuo­trau­ką. Ku­ni­gas sto­vi prie al­to­riaus. Ki­to­je nuo­trau­kos pu­sė­je – už­ra­šas „Mie­lai Ka­nap­kų šei­my­nė­lei“. Ir da­ta – sau­sio 18-oji. To­kie su­ta­pi­mai – ne šiaip sau“, – ma­no ku­ni­gas P. A. Ka­nap­ka.

11 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų dvi­ra­čiu

Pet­ras Al­gir­das Ka­nap­ka gy­ve­ni­mo pra­smės ir tiks­lo ieš­ko­jo il­gai.

Sep­ty­nio­lik­me­tis per va­sa­rą dvi­ra­čiu nu­my­nė į Mask­vą. Ki­tą sy­kį P. A. Ka­nap­kai į ran­kas pa­kliu­vo žur­na­las, ku­ria­me bu­vo ap­ra­šy­tas ru­sas, ku­ris tre­jus me­tus triū­sė Si­bi­re, už­si­dir­bo pi­ni­gų, už ku­riuos nu­si­pir­ko ge­rą dvi­ra­tį ir ap­va­žia­vo vi­są tuo­me­ti­nę Ru­si­ją, pa­lei pa­sie­nį.

25 me­tų jau­nuo­lis 1985-ai­siais ži­no­jo, kad Lie­tu­vos dvi­ra­čių tu­ris­tas Liu­das Al­sei­ka bu­vo dvi­ra­čiu nu­my­nęs nuo Klai­pė­dos ir Vla­di­vos­to­ko. Su­ma­nė pa­kar­to­ti jo žyg­dar­bį. Tik at­virkš­čiai.

Dvi­ra­tį pir­miau­sia nu­siun­tė į to­li­mą­jį mies­tą, pa­ts ten nu­skri­do lėk­tu­vu. Ir dau­giau kaip po ke­tu­rių mė­ne­sių grį­žo į uos­ta­mies­tį. Ke­lio­nė iš jo pa­rei­ka­la­vo di­džiu­lių fi­zi­nių bei dva­si­nių jė­gų, bet bu­vo sėk­min­ga.

„Grį­žau, pa­sta­čiau dvi­ra­tį po lan­gais. Nes­pė­jau ap­si­žiū­rė­ti – ne­bė­ra, kaž­kas pa­vo­gė. Bu­vo la­bai skau­du. Ta­da su­pra­tau, kad ma­no ke­lio­nės dar ne­si­bai­gė, kad dar vi­so­kių bus, kad vi­sur ir vi­saip ke­liau­siu“, – šyp­so­jo­si.

Dvi­ra­ti­nin­ką Klai­pė­do­je pa­si­ti­ko su gė­lė­mis ir plo­ji­mais. Ta­čiau, kai vis­kas ap­ri­mo, P. A. Ka­nap­ka vėl pra­dė­jo svars­ty­ti: tai kur ta gy­ve­ni­mo pra­smė? Ir at­sa­ky­mo dar ne­ra­do.

Ieš­ko­jo jo Vil­niu­je, įsto­jęs stu­di­juo­ti į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ir už­tru­kęs dve­jus me­tus. Įgi­jo dar ir sta­ty­bi­nin­ko spe­cia­ly­bę. Sa­va­ran­kiš­kai per ke­lis mė­ne­sius pa­sta­tė dvie­jų bu­tų gy­ve­na­mą­jį na­mą. Bet ir vėl pa­ga­vo sa­ve mąs­tan­tį, jog na­mai ka­da nors su­griū­va, o ke­lio­nės – pa­si­mirš­ta. Tai kur gy­ve­ni­mo pra­smė?

„No­riu bū­ti ku­ni­gas“

„Kai ne­tu­rė­jau ti­kė­ji­mo Jė­zu­mi Kris­tu­mi, ir gy­ve­ni­mo pra­smė man bu­vo neaiš­ki“, – da­bar sa­ko ku­ni­gas.

Įs­to­jo į po­grin­di­nę ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, 1989-ai­siais bu­vo įšven­tin­tas į dia­ko­nus. Grį­žęs pas tė­vą, pra­šė jo pa­lai­mi­ni­mo: „No­riu bū­ti ku­ni­gas“.

Tė­vas la­bai nu­ste­bo. Perk­lau­sė iro­niš­kai: „No­ri bū­ti ku­ni­gas? Aš ta­ve vi­są gy­ve­ni­mą mo­kiau ne­vog­ti ir ne­me­luo­ti, o tu no­ri bū­ti va­gis ir me­la­gis?“. Ap­si­su­kęs nuė­jo.

P. A. Ka­nap­ka pa­ma­nęs: čia ma­no tė­ve­lis, jis toks yra. Dar vai­kys­tė­je yra sa­kęs, jog už­muš­tų sū­nų, jei ką nors pa­vog­tų. Bu­vo ka­lė­jęs, kal­bė­da­vo trum­pai ir aiš­kiai. Ant­rą kar­tą pa­lai­mi­ni­mo ne­bep­ra­šė. Jį jau bu­vo pa­lai­mi­nęs Die­vas. Bet tė­vą lan­kė.

Po me­tų tė­vas pa­ts sū­nų, jau ta­pu­sį ku­ni­gu, pa­lai­mi­no. Sa­vaip, kaip mo­kė­jo. Pa­bu­čia­vo į abu ap­stul­bu­sio sū­naus skruos­tus, per­žeg­no­jo jį ir ta­rė: „Būk ge­ras ku­ni­gas“.

„Kaip ga­liu ne­si­steng­ti, iš­si­gąs­ti ar bi­jo­ti, nu­si­min­ti, kai tu­riu to­kią is­to­ri­ją su Die­vu ir sa­vo ar­ti­mai­siais? – svars­to kun­i­gas. – Ne­sup­ran­tu žmo­nių, tei­gian­čių, jog ti­ki Die­vą, bet jo­kio ry­šio su juo ne­tu­ri. Ar­ba tas ry­šys nie­kuo ne­si­ski­ria nuo bend­ra­vi­mo, pa­vyz­džiui, su gir­tuok­liu kai­my­nu. Pa­ma­to – pa­si­svei­ki­na, nu­mirš­ta – nuei­na pa­lai­do­ti“.

Pa­si­ti­kė­ti Die­vo va­lia – ne­reiš­kia sė­dė­ti ir lauk­ti

2008-ai­siais ku­ni­gas Pet­ras Al­gir­das Ka­nap­ka bu­vo pa­skir­tas į ne­to­li Ma­ri­jam­po­lės įsi­kū­ru­sią Skar­du­pių pa­ra­pi­ją.

Baž­ny­tė­lė – vi­du­ry lau­kų, pa­sta­ty­ta per vie­ne­rius me­tus, vie­nin­te­lė pa­sta­ty­ta so­viet­me­čiu. 16 me­tų pa­ra­pi­ja ne­tu­rė­jo kle­bo­no iki P. A. Ka­nap­kai at­si­ke­liant. Iš ki­tos pa­ra­pi­jos tik sek­ma­die­niais at­va­žiuo­da­vo kle­bo­nas ir au­ko­da­vo pus­va­lan­dį trun­kan­čias mi­šias. Kar­tais žmo­nių su­si­rink­da­vo tik kiek dau­giau ne­gu de­šimt.

„Kai zak­ris­ti­jo­je grin­dys jau bu­vo gry­bo suės­tos, kai pro du­ris leng­vai ga­lė­da­vo lan­dy­ti smul­kes­ni gy­vū­nai, kai sa­kant pa­moks­lą lie­tin­gu oru ant gal­vos var­vė­da­vo van­duo, su­pra­tau Die­vo pla­ną ma­ne iki Skar­du­pių at­ves­ti. Esu dar ga­na jau­nas žmo­gus, tu­riu sta­ty­bi­nin­ko iš­si­la­vi­ni­mą bei pa­tir­tį, dve­jus me­tus dir­bau Si­bi­re. Ma­nęs to­kio čia rei­kė­jo“, – sa­kė ku­ni­gas.

Sy­kį lan­kė­si Me­džiu­go­ri­jo­je (kroa­ti­ja), kur ma­ty­ti Ma­ri­jos ap­si­reiš­ki­mai (tie­sa, baž­ny­čia ga­lu­ti­nio žo­džio dar ne­ta­rė). Nar­ko­ma­nų, al­ko­ho­li­kų ir ki­tų pri­klau­so­my­bę tu­rin­čių žmo­nių bend­ruo­me­nės įkū­rė­ja se­suo El­vy­ra ku­ni­gui pa­sa­kė gi­liai įstri­gu­sius žo­džius. Ga­vu­si iš vy­res­ny­bės lei­di­mą įkur­ti nau­ją vie­nuo­ly­ną, tvir­ti­no pa­si­ti­kė­sian­ti tik Die­vo ap­vaiz­da.

„Min­tis ma­nęs neap­lei­do. Ir aš Skar­du­piuo­se pri­sie­kiau sau tik Die­vo ap­vaiz­da pa­si­ti­kė­siąs. Ta­čiau pa­si­ti­kė­ti – ne­reiš­kia sė­dė­ti ir kaž­ko lauk­ti. Nuo ši­to ma­ne iš­gel­bė­jo už­ven­tiš­kiai Mil­da ir Al­vy­das Kny­ze­liai. Jie į Skar­du­pius at­ve­žė Rū­pin­to­jė­lį. Skulp­tū­rą pa­sta­čiau prie baž­ny­čios, ne­to­li tos vie­tos, kur pa­lai­do­tas ku­ni­gas. Tuo­met pa­si­rai­to­jau ran­ko­ves ir pra­dė­jau dar­buo­tis – tvar­ky­ti dre­na­žą“, – pa­sa­ko­jo ku­ni­gas P. A. Ka­nap­ka.

Dar­bas vi­jo dar­bą. Da­bar Skar­du­pių baž­ny­čia sun­kiai at­pa­žįs­ta­ma. Ša­lia ku­ria­mas vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je Vi­sų Šven­tų­jų par­kas.

Kny­ga ke­liau­ja per pa­ra­pi­jas

Skar­du­piuo­se ku­ni­gas iš­lei­do ant­rą­jį sa­vo dva­si­nių ap­mąs­ty­mų, su­dė­tų į kny­gą „Die­vo įsa­ky­mai – švie­sa šir­dies akims“, ti­ra­žą. Vi­sas lė­šas, gau­tas už par­duo­tas kny­gas, ati­da­vė Skar­du­piams.

Kny­gų neį­ma­no­ma įsi­gy­ti kny­gy­nuo­se, jos kar­tu su au­to­riu­mi ke­liau­ja per pa­ra­pi­jas.

„Ne­kaip at­ro­dy­tų, jei va­ži­nė­čiau ir pra­ši­nė­čiau paau­ko­ti sa­vo pa­ra­pi­jai. Daug to­kių pra­ši­nė­to­jų. Aš siū­lau kny­gą“, – sa­kė kle­bo­nas.

P. A. Ka­nap­ka tvir­ti­no, jog kny­ga pri­si­de­da ir prie tų, ku­rie ją įsi­gi­jo, pa­si­kei­ti­mų, su­si­mąs­ty­mo.

Ar ne keis­ta, kad bank­ru­tuo­jan­čia­me Ūkio ban­ke – tiek mi­li­jo­nų? Ar dar la­biau ne keis­ta, kad iš mo­čiu­tės, vir­kau­jan­čios, jog ne­tu­ri pi­ni­gų duo­nai nu­si­pirk­ti, su­kčiai su­ge­ba iš­vi­lio­ti po ke­lis ar net ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių li­tų? Pi­ni­gų nė­ra? O gal yra tik bai­mė­je gy­ve­nan­tys žmo­nės su su­spaus­to­mis šir­di­mis?