Gintaras Furmanavičius: Ne už kalnų metas, kai kaip komediją įsijungsime seimo ar vyriausybės posėdžio transliaciją

O dar kai už lango lietus bei cepelinų spalvos dangus ir jokių užuominų apie sniegą… Liūdna, kad taip yra šalyje, kuri įkyriai įvardina save jau tik šypsena keliančiu žodžių junginiu „Gerovės valstybė”.

Prieš metus, tuo pačiu metu rašydamas penktadieninį tekstą, dalinausi su jumis tokia mintimi: „Gerovės Lietuva turi būti stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi Europos Sąjungos valstybė“, – sekė savo pasaką mums Gitanas kiek daugiau, nei prieš trejus metus.

„Tam tikslui „būtina siekti energetinės nepriklausomybės, stiprinti infrastruktūrą, kurti papildomas jungtis su Vakarų Europa, vykdyti aktyvią užsienio politiką, nukreiptą į euroatlantinę integraciją ir taikos išsaugojimą bei demokratinių vertybių sklaidą kaimynystėje.”

Praėjo metai, Gitanas Nausėda, protesto balsais prieš Ingridą Šimonytę vėl išrinktas valstybės vadovu, mes turime naują valdančiąją daugumą seime ir vyriausybėje.

© Gintaras Furmanavičius. „Facebook“ nuotr.

Ir laisvu nuo rūpesčio Ukraina laiku toliau pučiamas „Gerovės valstybe” pavadintas spalvotas muilo burbulas, kuriuo tebetiki tik patys pūtikai ir godžiai iš biudžeto čiulpiantis sostinės „elitas”.

Man Kalėdos visų pirma yra šeimos ir artimųjų susibūrimo ir mėgavimosi buvimu kartu metas. Su neapsakoma šiluma viduje prisimenu jaukias savo vaikystės Kalėdas su mama, tėčiu ir broliu, kai jų šventimas buvo neviešinamas, bet sunku rasti namus, kuriuose jos nebuvo švenčiamos.

Niekas tuo metu, kuris nūnai to laikotarpio akyse nemačiusiųjų yra vadinamas „gūdžiu sovietmečiu”, nepildavo žvyro krūvų ant kelių ir nestatydavo keliuose policininkų bei šauliais besivadinančių ginkluotų klounų tam, kad mes negalėtume per šventes lankyti vieni kitų ir apsikabinti su savo brangiais žmonėmis, ne vienam iš kurių tai gal buvo paskutinė galimybė pamatyti vienas kitą.

Pamenate: „Geri vaikai tėvų nelanko”. Tai be abejo kvailiausia kvailiausios valdžios sugalvota frazė.

Praėjus keliems metams ir iš laiko distancijos matant visą nusikaltėlių valdžios vykdytą moralinį genocidą prieš mus, Lietuvos gyventojus, aš labai džiaugiuosi, kad daugelis žmonių nepasidavė tai masinei psichozei, kurią noriai platino save „žiniasklaida” vadinantys valdžios padlaižiai.

Džiaugiuosi ir todėl, kad aš pats tuo metu nepraleidau nei vienų švenčių ir susitikimo su mielais žmonėmis, nes prie šių metų šventinio stalo jau susirinks ne visi.

Savo inauguracinėje kalboje, pasakytoje seime šių metų liepos 12 dieną, prezidentas teigė: „Mes taip pat neturime teisės fiziškai atskirti Lietuvos žmonių. Jokia forma. 

Negalime taikstytis nei su neįveikiamais stačiais laiptais ar nepasiekiama viešąja informacija, nei su griūvančiais tiltais, duobėtais žvyrkeliais ar kas kelias dienas pro šalį pravažiuojančiais autobusais.”

Smagu, kad bent antrojoje savo kadencijoje ekscelencija prižadėjo, kad nedraus mums su artimaisiais susitikti per šventes. Jokia forma.

Neliko toje jo kalboje nepastebėtos ir šeimos, kurioms taip ir neprilipo kvailiausios visų laikų vyriausybės klijuota „Namų ūkio” etiketė.

Prezidentas toje pačioje savo kalboje pripažino, kad „tik fragmentišką dėmesį iki šiol skyrėme šeimų poreikiams. 

Turime pereiti nuo dabar padrikai valdomos iki sąmoningos, gerai koordinuotos ir kompleksiškos šeimų politikos, orientuotos į ambicingą tikslą – tapti šeimoms draugiškiausia šalimi Europoje.”

Ir štai šią savaitę sulaukėme Konstitucinio Teismo sprendimo kelyje į virsmą „šeimoms draugiškiausia šalimi Europoje”. 

Konstitucinis Teismas trečiadienį pripažino, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo nuostata, jog neigiamą poveikį nepilnamečiams daro informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.

Nuo šiol šeimos, kurioje gyvena mama, tėtis ir vaikai modelis yra beviltiška atgyvena ir kliūtis kelyje tapti „šeimoms draugiškiausia šalimi Europoje”. 

Aš tikrai jūsų nenustebinsiu, jei po metų šeima galima bus vadinti medį ir jį stuksenantį genį, o gal žirgą ir jo raitelį ar panašiai.

Tiems, kurie po seimo rinkimų tikėjosi pokyčių, iliuzijas sklaido profesionaliu gėjumi vėl tapusį Tomą Vytautą Raskevičių seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko soste pakeitęs niekam nežinomas socialdemokratas Laurynas Šedvytis:

„Daugmaž kiekvienas Lietuvos žmogus, susipažinęs su Lietuvos Konstitucijos sandara, pagrindiniais žmogaus teisių principais, žinojo, kad ta nuostata, kuri ilgai buvo įtvirtinta Lietuvos įstatymuose, ji turėjo potencialo prieštarauti Lietuvos Konstitucijai“, – trečiadienį BNS sakė socialdemokratas.

Trumpai tariant: pasakojimas vaikams ir paaugliams apie tradicinės šeimos modelį, įtvirtintas Konstitucijos 38 straipsnyje ir draudimas pasakoti apie du princus prieštarauja Konstitucijai.

Dar toliau šeimos koncepcijos praplėtime ir medicinos mokslo išaiškinime nužengė Vilniaus miesto apylinkės teismas, sekantis įtraukiuoju Konstitucinio Teismo pavyzdžiu.

Dar lapkričio 6 dieną jis nusprendė tenkinti pareiškėjos J.J. prašymą. „Biologinė motinystė nustatyta byloje esančiais rašytiniais įrodymais“, – nusprendė teismas. Iki teismo sprendimo viešojoje erdvėje buvo svarstyta, kad teismas vieną mamą galėjo įtvirtinti kaip biologinę, kitą – kaip socialinę.

Savo sprendimu teismas patvirtino, kad šiuo atveju abi mamos yra biologinės. Ką? Gal kas nors iš skaitytojų sugebės bent sau paaiškinti, kaip vaikas gali turėti dvi(!) biologines mamas???

Ar aplinkybė, kad mamos B.S. tėtis ir mamos J.J. uošvis yra įtakingas seimo narys pakankama priimti tokį absurdišką sprendimą?

Įsiklausykite, kaip šią absurdo situaciją paaiškino teisės profesorius Vytautas Nekrošius: „Principas toks: mes gyvename tam tikroje tvarkoje, kaip visuomenė, esame įsipareigojusi prieš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, kartais reikia priiminėti sprendimus, kurie visuomenei nepatinka.”

Mano socialinių tinklų bičiulė Vita puikiai išvertė šį tekstą į žmonių kalbą:

„mes esame visuomenė, kuri priiminėja sau nepatinkančius sprendimus, nes tiesiog kažkur kažkam jie patinka, o mes įsipareigojome tiems kažkam kažkur patikti”. Į dešimtuką, Vita.

Ir pabandykite dabar paneigti teiginį, kad Kalėdos – stebuklų metas. Aš labai tikiuosi, kad kiekvienas mūsų ne tik per šventes susikuria sau ne vieną didelį ar mažą stebuklą, kuris mums sukelia daug daugiau džiaugsmo, nei valdžios vis dažniau kuriami vis juokingesni stebuklai.

Ne už kalnų tas metas, kai norint pažiūrėti juokingą komediją, užteks įsijungti seimo ar vyriausybės posėdžio tiesioginę transliaciją ir juoko dozė garantuota. 

Kol mokslu tikėti dar nebuvo privaloma, mokslininkai nustatė, kad juokiantis sumažėja hormono kortizolio kiekis.

Šis hormonas susijęs su stresu, jo didėja tada, kai patiriame stresą. Taigi, stebėdami valdžios cirką galėsite sumažinti jos keliamą stresą.

Sveikindamas visus jus, mieli mano skaitytojai su dar neuždraustomis šventomis Kalėdomis, noriu šį savo tekstą, kaip ir prieš metus pabaigti citata iš nuostabaus Čarlzo Dikenso kūrinio „Kalėdų giesmė”:

„Apie Kalėdas visada galvojau kaip apie gerą laiką: mielą, atleidžiantį, gailestingą, malonų laiką – vienintelį tokį, kurį žinočiau per visus ilgus kalendorinius metus.

Kai vyrai ir moterys atrodo tarsi susitarę laisva valia atveria savo uždarytas širdis, ima galvoti apie žemiau nei jie stovinčius žmones, tarsi jie visi būtų bendrakeleiviai kapo link, o ne kitos rūšies būtybės, keliaujančios kitomis kryptimis.

Todėl, nors ši šventė niekada nepapildė nei auksu, nei sidabru mano kišenės, manau, kad ji padarė mane gerą ir toliau darys mane gerą. Ir aš sakau, telaimina ją Dievas!”

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.