Panevėžietis Daumantas Simėnas - vienas iš nedaugelio jaunuolių, baigusių mokslus užsienyje ir grįžusių į Lietuvą. Sako, likti Anglijoje, kur mokėsi, nebuvo net minties. „Manęs daug kas klausia, kas paskatino sugrįžti. Tiesiog esu įsitikinęs, kad tas žinias, kurias gavau, turiu parvežti atgal. Tikriausiai yra pareigos jausmas miestui, kuris man daug davė, todėl reikia tą hipotetinę skolą sugrąžinti“, - teigia 25 metų Panevėžio miesto tarybos narys, Bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas, turintis tikslą išjudinti ir suburti Aukštaitijos sostinės jaunimą.
- Atvirai pasakius, tokius žodžius keista girdėti, nes kur kas dažniau gali išgirsti: „Kas man ta Lietuva, ką ji man gero davė.“ Dažnai girdime, kad baigę mokslus svetur ir toliau ten lieka daryti karjeros. Ar nekilo pagundų likti Anglijoje?
- Pasigilinęs į Anglijos viešojo sektoriaus sistemą, supratau, kad galėčiau kilti karjeros laiptais ir ten. Perėjęs konkursus, tik pradėjęs dirbti gauni apie 20 tūkst. svarų per metus, t.y. apie 100 tūkst. litų. Tikrai dideli pinigai. Bet tas faktas, kad atėjęs į tokią seną sistemą, į tokį didelį aparatą, kur tiek sraigtelių, tu turi pereiti kryžiaus kelius, kad ką nors pasiektum. Nuo sraigtelio pakilti į vadovybės lygmenį užtruktų kokius dešimt metų. Manęs tai nežavi. Būti eiliniu sraigteliu, kuris suktųsi kažkam paliepus, nenoriu. Todėl esu dėkingas Jaunųjų profesionalų programai „Kurk Lietuvai“, kad suteikė progą kurti, siūlyti naujas idėjas ir jas įgyvendinti realiai. O pragmatiniai dalykai manęs niekada neviliojo. Man labai svarbu laisvė, kūryba ir idėjų įgyvendinimas. Tai kertiniai momentai renkantis karjeros kelią ir darbo vietą. Žinau, jeigu dirbsiu su gera komanda, su geru vadovu, iš kurio galiu mokytis, nesiskųsiu net ir gaudamas vidutinį atlyginimą. Svarbu tobulėti.
- Tavo abu tėvai - garsūs Panevėžio sąjūdininkai. Gal kai kas suabejotų, ar patriotiškai pasielgė jų sūnus, iškeliaudamas mokytis svetur. Kas paskatino vykti į Notingamą?
- Jau devintoje klasėje tikrai žinojau, kad studijuosiu politiką. Kai rinkausi, kur studijuoti, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas neturėjo tokios stiprios programos, kokią turi dabar, tad tuo metu siūlyta studijų programa manęs nesužavėjo. Taip pat tada domėjausi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu, buvau net keliose paskaitose. Bet manęs nesužavėjo kiek arogantiškas dėstytojų požiūris į studentus, kurie, rodos, tik ir laukia, ką pasakys dėstytojas. Tuo metu atrodė, kad laisvės saviraiškai ir studentų nuomonei nebuvo palikta. Kalbantis su dabartiniais studentais džiugina tai, kad situacija Lietuvos universitetuose keičiasi. O tuomet, pabendravęs su mokiniais, jau pasimokiusiais užsienyje, sužinojau, kad ten požiūris į studentus visiškai kitoks.
- Tie lūkesčiai pasiteisino? Nenusivylei?
- Ten dėstytojas tau yra draugas. Pas jį gali bet kada užeiti į kabinetą pasikalbėti, netgi nenustatytomis oficialiomis priėmimo valandomis tikrai nepasakys, kad neturi laiko. Jie priima, kalbasi, visai kitaip žiūri į studentą. Kai aš rašiau bakalauro darbą, mano kuratorius profesorius paskambindavo ir pakviesdavo atsigerti kavos ar alaus, pasikalbėti visiškai neformalioje aplinkoje. Tai buvo visiškai natūralu.
- Esi miesto tarybos narys, komiteto pirmininkas. Kaip suprantu, bene didžiausias tavo tikslas dabar išjudinti Panevėžio jaunimą įkuriant atvirą jaunimo centrą?
- Ta idėja Panevėžyje stumdoma bene penkiolika metų. Buvo kalbama, kad jaunimui reikia tokio centro, nors realiai niekas nesuvokė, ką tas centras turi veikti. Atrodė, kad tai dar viena biudžetinė įstaiga su visokiais būreliais. Ne, tai erdvė jaunimui, kurioje jis galėtų užsiimti tokia veikla, kokia nori, kurioje yra sąlygos saugiai praleisti laisvalaikį. Vienas aspektų - sudaryti sąlygas jaunimui, kuris galbūt neturi finansinių galimybių, gal turi bendravimo sutrikimų ar tiesiog nemoka ar nenori bendrauti. Kalbu apie tą jaunimą, kuris, užuot turiningai praleidęs laisvalaikį ir buvęs motyvuotas ką nors daryti, lieka gatvėje. Centro koncepcijoje yra parašyta, kad tokios saugios erdvės sukūrimas ir leidžia tą jaunimą ištraukti iš gatvės ir padėti jam toliau ugdytis, pakelti jo motyvaciją. Remiantis kitų šalių ir Lietuvos patirtimi, galima pasakyti, kad tai veikia. Pagrindinė koncepcija ta, kad ten dirbantys specialistai atėjusiam jaunuoliui, kuris galbūt nori ten tik pabūti, tikrai nesakys daryti šitą ar aną. Ten jaunimas ateina būtent pabėgti nuo tokio požiūrio, kad štai ateis blogiukai, o mes juos ištiesinsime ir morališkai nulipdysime naujus. Aš apskritai esu prieš jaunimo skirstymą į gerą ir blogą. Jaunimas yra visas geras, tik vieni yra daugiau motyvuoti, o kiti mažiau.
- Pas mus daug jaunų žmonių yra tiesiog nurašyti...
- Grįžęs į Panevėžį bendraudamas su moksleiviais, su jaunimu pastebiu, kad mieste beveik nėra sudarytų sąlygų jaunimui veikti. Jeigu kokia neformali jaunimo grupė sugalvotų, kad reikia patalpų kokiam nors renginiui, būtų didžiausia problema. Aš manau, kad visas jaunimas yra geras, tik socialinė aplinka vienus paveikia teigiamai, o kitus neigiamai. O norėdami ištaisyti tuos neigiamo poveikio padarinius turime sudaryti sąlygas jaunimui tobulėti.
- Ar tokį požiūrį į jaunus žmones taip pat atsivežei iš Notingamo?
- Anglijoje, kaip pastebėjau, labai daug dėmesio skiriama jaunimo užimtumui ir nedarbui mažinti. Štai mūsų universitete mokslo metų pradžioje didžiulėje mugėje savo veiklą pristatinėjo bendruomenės. Galėjau rinktis iš bene 200 organizacijų, veikiančių universitete. O mieste jų tikrai dar daugiau. Veikla įvairi - šokiai, sportas - viskas, kas gali traukti jaunimą. Jei labai nori, pats gali įkurti organizaciją. Pavyzdžiui, jeigu aš labai gerai moku šokti lindihopą, - yra tokia šokio rūšis, - nuėjęs į studentų atstovybę pasakau, kad turiu keletą norinčių šokti žmonių, mes norėtume įsteigti savo organizaciją. Atstovybė duoda tam tikrą paketą, pinigų viešinimui ir suteikia reikiamą pagalbą. Tu arba gali inicijuoti tokią veiklą, arba ateiti į tokią bendruomenę. Svarbu, kad žmogus neliktų gatvėje ir nebūtų be veiklos.
- Mūsų jaunimas išties nėra lepinamas. Gal dėl to dažnai girdime, kad jis pasyvus, nepilietiškas, nepatriotiškas, nedalyvauja valstybės šventėse. O gal ne jaunimas kaltas, kad tie minėjimai - archajiška nuobodybė?
- Aš manau, kaltinti nereikia nei jaunimo, nei tų žmonių, kurie organizuoja tuos minėjimus. Sakyčiau, turi būti palikta laisvė jaunimui pačiam organizuotis taip, kaip jis nori paminėti Lietuvai svarbias datas. Kadangi visuomenės ir ypač jaunosios kartos skaitmenizacijos, išmanumo lygis yra išaugęs, įsivaizduoju, kad galėtų būti interaktyvus paminėjimas ar liečiamieji ekranai, kai tu gali žaisti žaidimą ir tokiu būdu tau bus pateikta informacija, kodėl Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji yra svarbi. Tai, manau, kūrybiško požiūrio į informacijos pateikimą trūkumas. Tų švenčių turinys visada bus panašus, bet naujų, jaunimą įtraukiančių formų būtina ieškoti ir duoti laisvę pačiam jaunimui įprasminti mūsų šaliai svarbias šventes.
- Pastebiu, kad jaunimas yra tolerantiškesnis nei vyresnės kartos žmonės, kurie dėl visų blogybių linkę kaltinti valdžią. Jeigu visi valdžios svertai būtų tavo rankose, į ką pirmiausia koncentruotum dėmesį?
- Kalbėsiu iš jaunimo pozicijų. Aš visų pirma sudaryčiau geresnes sąlygas saviraiškai. Dažnu atveju jaunimas net negali pasirinkti, ką baigęs mokyklą norėtų veikti, nežino, kur stoti. Tai yra dėl to, kad mokyklose neveikia profesinio orientavimo programa. Mes turėtume padėti žmogui susigaudyti, kas jis yra, ką mėgsta, ko nemėgsta, kaip galėtų tobulėti. O ne pulti ten, kur standartinė analizė sako, kad tokie ir tokie specialistai uždirba daug. Arba mitas, kad daug uždirba baigę ekonomiką. Ne, ekonomistai ir kitus socialinius mokslus pabaigę studentai dažnai stovi darbo biržos eilėse. Rinkos tendencijos yra labai svarbu. Bet su vaikais turi būti dirbama nuo mažų dienų. Štai Suomijoje veikia puiki švietimo sistema. Ten visi lygiai sudėlioti taip, kad pabaigęs mokyklą mokinys yra pasiekęs tokią brandą, kad žino, ko jis nori. Bet ten orientuojama būtent į technologinių mokslų sritį. Todėl, kad socialinių mokslų specialistų tiek nereikia. Ten jau darželiuose yra organizuojami užsiėmimai su robotais, su automatinio valdymo sistemomis, kad vaikas prisijaukintų tas technologijas, suvoktų, kad tai nėra toks baisus dalykas, kurio jis niekada nesupras. Ten STEM (science, technology, engineering & mathematics) dalykų ugdymas yra sustiprintas ir jiems kvalifikuotos darbo jėgos, inžinerinių ar IT specialistų beveik netrūksta. O mes turime milžinišką problemą, nes fizikos, kas yra pagrindas technologiniams mokslams, egzaminą pas mus laiko vis mažiau moksleivių. Todėl mes turime didelį IT specialistų, inžinierių trūkumą ir darbo rinkoje šis paklausos ir pasiūlos neatitikimas vis didėja.
- Kaip tu, pabuvęs mokslo emigrantu, vertini emigraciją?
- Tai sąvokų klausimas. Jeigu tai emigracija, tai yra praradimas, nes mes nesugebėjome išlaikyti verslių, išsilavinusių žmonių. O jeigu kalbėtume apie migraciją - ar tu esi mokslo migrantas, kai važiuoji, pasimokai ir grįžti, ar tu esi darbo migrantas - kai išvažiuoji, pasisemi patirties ir grįžti, tai tik teigiama. Aš kaip tik skatinčiau jaunimą, besirenkantį, kur studijuoti, nebijoti išvykti į užsienį pasisemti kitokios patirties, kuri skatina suprasti žmogų, jo kultūrinius skirtumus.
- Beje, kiek lietuvių grįžo iš Notingamo?
- Kai 2013 metais išvažiavau iš Notingamo, grįžome aš ir dar vienas žmogus iš 60 universitete studijavusių lietuvių. Kiti baigę mokslus važiavo studijuoti dar kitur, į kitas šalis dirbti. Bet dabar aš galiu pasidžiaugti, kad grįžtančių lietuvių, su kuriais susipažinau Anglijoje, srautas didėja. Tai tvirtina ir mano buvę bendrakursiai, ir pažįstami Anglijos lietuviai.
- Kokiomis spalvomis pieštum Lietuvos ateitį?
- Šviesiomis. Lietuva maža šalis, bet mes esame ambicingi. Jeigu ji suras savo nišą, mes galime tapti lyderiais toje srityje. Kol kas Lietuvos niša nėra aiški. Ar mes agrarinė valstybė, ar technologijų, ar pramonės lyderiai, ar dar kas. Mes turime pagaliau išsigryninti, kas norime būti. Viena aišku: mūsų šalies pranašumas - išsilavinę ir motyvuoti žmonės, kurie žino, ko nori, ir siekia to sunkiu darbu.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą