Darbo laikas - bendravimui
Britų bendrovė „Peninsula“, kurios veiklos sfera - problemos, susijusios su darbo įstatymais, apskaičiavo, kad tenykštės firmos praranda daugiau kaip 263 mln. dolerių per dieną dėl to, kad jų darbuotojai visą laiką „lindi“ socialiniuose tinkluose. Žmonės kiekvieną mėnesį neišdirba daugiau kaip 233 mln. darbo laiko valandų, o kovoti su šia problema nepaprastai sunku. Vos tik bendrovė užblokuoja tokius tinklalapius darbo kompiuteriuose, padaugėja nedarbingumo lapelių: klerkai pasirengę mokėti gydytojams, kad tik galėtų likti namie ir naršyti internete. O daugelis prie interneto prisijungia mobiliuoju telefonu, nes naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis tai yra įmanoma. Vadinasi, daugumai biuro darbuotojų bendravimas su bendraklasiais internete - tarsi narkotikas. Europoje per 10 metų, kai pasirodė pirmasis bendraklasių tinklalapis, šis narkotikas pavergė daugybę žmonių. Didžiausiame socialiniame tinkle „Facebook“, kuris egzistuoja nuo 2004 m., jau daugiau kaip 900 mln. lankytojų ir šie skaičiai nuolatos auga. Didžioji nuolatinių lankytojų dalis - biuro darbuotojai nuo 18 iki 35 metų. Jie kiauras dienas sėdi, įbedę akis į kompiuterio monitorius, ir neturi laisvo laiko normaliai bendrauti su draugais. Internetas ir traukia žmones, nes suteikia galimybę bendrauti iškart su būriu žmonių, sužinoti paskalas ir keistis receptais, nepaliekant darbo vietos. Įdomu, kiek valstybė praranda pinigų per mėgstančiuosius bendrauti?
Nusibodo spindesys ir patosas
Kodėl mums tapo taip svarbu registruotis šiuose tinklalapiuose ir skirti jiems tiek laiko? Nejaugi taip ilgimės vaikystės draugų? Psichologų nuomone, žmonės plūsta į tuos tinklalapius todėl, kad ten -
nors tai ir skamba keistai - esama tam tikrų luominių apribojimų. Žmonės jaučia, kad ten nelįs kokie nors padugnės arba kas nors svetimas socialiniu požiūriu. Tuose tinklalapiuose matyti žmonių ryšiai, jų mokymosi vietos, darbovietės, nuotraukos. Tai, kad žmogus nori tokio bendravimo, rodo, kad jis jaučia normalų poreikį - pasijusti tarp savų, nors normalūs žmonių santykiai aiškiai krinka. O kodėl būtent dabar prasidėjo toks bumas? Taip pat neatsitiktinai. Žmonės mėgino pasisotinti kažkuo dirbtiniu, prisižaidė spindesiu, patosu, šaunumu, pinigais. Tai jau nebetenkina, ir jie patraukė ieškoti naujų pramogų. Bet tokių tinklalapių populiarumo banga greitai nuslūgs, juk bendravimas internete vis tiek nepakeičia normalių santykių. Tokiuose tinklalapiuose santykiai netvirtėja. Bet kaip laikinas pakaitalas jie visai tinka.
Pavydžios žmonos gaudo vyrų meilužes
O dar socialiniuose tinkluose žmonės neretai sutinka buvusias meiles. Humoristinis tokių tinklalapių devizas: „Įsitempk į lovą savo pirmąją meilę“. Ar tokios sąjungos tvarios? Psichologų nuomone, tikrai ne. Jei žmogus pasirengęs mestis į tokius santykius, tai reiškia, kad jis nori tik patirti malonumą, o ne prisiimti naują atsakomybę. Tai yra nusivylimas neišvengiamas. Apskritai šie santykiai yra pasmerkti. Juk mokyklinės meilės gimdavo atsitiktinumo principu, juos „per jėgą“ vienijo mokykla. Dažnai pasitaiko, kad po penkiolikos metų susitikę du bendraklasiai pamato, kad, be nostalgijos protrūkio, jiems nėra apie ką kalbėti - jie visiškai skirtingi žmonės. Ir po pirmojo kartu praleisto vakaro paaiškėja, kad jiems drauge nėra ką veikti. Bet tai paaiškėja ne iškart. Todėl ir griūva šeimos: pagal statistiką, praėjus metams po bendraklasių tinklalapių įkūrimo, daugelyje pasaulio šalių skyrybų kreivė staigiai šokteli. Izraelyje ir Portugalijoje moterų komitetai net kreipėsi į Vyriausybę, prašydami uždrausti tokius interneto projektus, mat jie kenkia. Daugelis moterų specialiai lankosi tuose tinklalapiuose, norėdamos pažiūrėti, kurios iš moterų įrašo į draugus jų vyrą arba partnerį, ir norėdamos sužinoti, kokį vaidmenį ta „draugė“ vaidina jo gyvenime. Juk galima patikrinti pagal anketą - tai tikrai bendraklasė ar tiesiog gražuolėlė, neaišku kodėl pasirodžiusi vyro gyvenime. O tai jau dingstis pradėti „rimtą pokalbį“ ir prispirti neištikimąjį prie sienos. Ką moterims pataria psichologai? Jeigu jūsų vyras nuolatos lindi internete, svarbu teisingai suvokti, ką tai reiškia jūsų santykiams. Žmonės pradeda ieškoti pasitenkinimo ir kitų žmonių supratimo tik tuomet, kai to negauna šeimoje. Rasti išeitį nėra labai lengva - neįmanoma iškart pasikeisti, reikia pamažėle pradėti rūpintis mylimu žmogumi, nesitikint, kad bus atmokėta tuo pačiu. Tai bus, bet vėliau. Netinkamiausias elgesys tokioje situacijoje - bartis, drausti, versti ištrinti anketą. Mat „bendraklasiai“ - simptomas ligos, kurią reikia gydyti. Ištrins vyras anketą - ras kitą būdą gauti tai, ko nori. O tas būdas jūsų šeimai gali tapti dar didesne trauma.
Vienatvės epidemija
Apskaičiavę, kiek vidutinio amžiaus žmonių gyvena vieni, sociologai išsigando. To žmonijos istorijoje dar nebuvo. Rusijoje „izoliuotais“ save laiko 40 proc. žmonių, JAV - 35 proc., Didžiojoje Britanijoje - 31 proc., Japonijoje - 15 proc. Vienišių skaičius pasaulyje kasmet padidėja 0,1 proc. Tai dešimtys tūkstančių žmonių, kurie nenori turėti šeimos ir draugų. Žmonės net nustojo vaikščioti į svečius; per pastarąjį pusmetį visame pasaulyje kasmetinis vizitų skaičius sumažėjo nuo 14 iki 8. Jeigu taip toliau, po 10 metų tik pusė brandaus amžiaus damų ir kavalierių gyvens drauge, tvirtina prancūzė seksologė Margaret Le Roi (Margaret Le Roy). Pagrindinėmis tokio uždarumo priežastimis anksčiau buvo laikoma seksualinė revoliucija ir galimybė lengvai išsiskirti. Dabar žmonės atsiriboja dėl kitos priežasties. „Santykius pakeitė technika, - mano australų filosofas ir futurologas, knygos „Ateities laikmenos: kitų 50 metų istorija“ autorius Ričardas Votsonas (Richard Watson). - Pirmasis įspėjimas nuskambėjo jau praėjusio amžiaus pradžioje. 1909 m. Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) tvirtino: telefonas ne tik padeda žmonėms bendrauti per atstumą, bet ir juos atitolina“. O juk šiandien ne tik mobilieji, bet ir elektroninių laiškų lavina verčia žmones gyventi taip, kad „realus bendravimas“ amžinai atidedamas vėlesniam laikui. Specialistai įsitikinę: interneto epochoje mes vis labiau tolstame vienas nuo kito. Be to, įspėja jie, nuolatinis pranešimų skaitymas monitoriuje gali sunaikinti daug neverbalinių įgūdžių, pavyzdžiui, gebėjimą kalbantis žiūrėti pašnekovui į akis. Neurologijos specialistas Garis Smolas (Garry Small) rašo: „Daugumos interneto naudotojų smegenų zonos, atsakingos už užuojautą, beveik atrofuojasi. Žmonės praranda bendravimo, intuicijos įgūdžius, iš akių, mimikos, gestų nebesupranta kolegų, praeivių, artimųjų nuotaikų. Smegenys praranda pamatinius mechanizmus, valdančius ryšius su kitais žmonėmis. Kartu subyra tos emocinės plytos, iš kurių statoma šeima, draugystė, meilė. Bendraujant su bičiuliais virtualiojoje erdvėje atrodo, kad su jais palaikome artimą ryšį, nors yra rizika užmiršti, ką draugystė reiškia tikrovėje“.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą