Įstatymas moteris varo iš namų

So­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­ra­dok­są aiš­ki­na pa­pras­tai: jei būs­tas pri­klau­so vy­rui, jam grį­žus po lai­ki­no pri­vers­ti­nio iš­kel­di­ni­mo, mo­te­ris ma­to vie­nin­te­lį ke­lią – išei­ti.

Tei­si­nin­kai svars­to, kad įsta­ty­mas ne­tgi ga­li pa­di­din­ti už­slėp­tą smur­tą.

Pa­ti­kė­jo in­ter­ne­ti­ne pa­žin­ti­mi

Vio­le­ta (var­dai tik­ro­je is­to­ri­jo­je pa­keis­ti – aut. pa­st.) – jau­na, vie­na vai­ką au­gi­nu­si mo­te­ris, į Jo­niš­kį at­vy­ko po mė­ne­sį tru­ku­sios in­ter­ne­ti­nės pa­žin­ties su vi­du­ti­nio am­žiaus vy­riš­kiu.

Vy­tas pa­si­ro­dė pa­ti­ki­mas, nes pri­mi­nė jos tė­vą, li­kęs naš­lys vie­nas au­gi­no vai­ką.

Jau pir­mą nak­tį tarp men­kai pa­žįs­ta­mų žmo­nių įvy­ko ašt­rus konf­lik­tas, mo­te­ris pa­ty­rė prie­var­tą ir iš ry­to su­si­rin­ku­si at­si­vež­tus daik­tus iš­sku­bė­jo at­gal į sa­vo ra­jo­ną už po­ros šim­tų ki­lo­met­rų.

Vy­tas ata­ka­vo at­si­pra­šy­mo skam­bu­čiais, pri­kai­šio­jo, kaip ji ga­lė­ju­si pa­bėg­ti, juk taip pa­ti­ku­si jo sū­nui.

„No­rė­jau at­ra­mos gy­ve­ni­me, sau­gu­mo, pa­ti­kė­jau sal­džiais žo­džiais. Juo­lab kad į ma­no no­rą įtvir­tin­ti san­ty­kius jis rea­ga­vo tei­gia­mai: ei­nam iš kar­to į „zak­są“. Su anks­tes­niu vy­ru gy­ve­no­me ne­su­si­tuo­kę. Nu­ne­šė­me pa­reiš­ki­mus, pra­dė­jo­me ruoš­tis ves­tu­vėms, nors iš tie­sų ruo­šiau­si tik aš. Jis dar iki ves­tu­vių ke­lias pa­ras gė­rė, po jų – taip pat“, – pri­si­me­na mo­te­ris.

Val­gį šveis­da­vo mo­te­riai į vei­dą

Iš­te­kė­da­ma Vio­le­ta iš­gir­do, kad bū­si­mas vy­ras – teis­tas, bet ne­ži­no­jo, kad ne vie­ną kar­tą. Dėl muš­ty­nių, pa­si­prie­ši­ni­mo po­li­ci­jai.

Vy­to įpro­tis ne­su­ta­ri­mus spręs­ti jė­ga ir psi­cho­lo­gi­niu smur­tu grei­tai išaiš­kė­jo.

Nau­jo­ji žmo­na nie­kaip neį­ti­ko: ne­ge­rai klo­jo lo­vą, per il­gai mie­go­jo, ne­ska­niai mais­tą ga­mi­no, net in­dų, jo nuo­mo­ne, ne­mo­kė­jo plau­ti.

„Tie­siai iš lėkš­tės man į vei­dą mes­da­vo ne­pa­ti­ku­sį val­gį. Jei kas ska­nu, pa­vyz­džiui, pri­vir­da­vau puo­dą spur­gų, su­val­gy­da­vo vi­sas iš kar­to, nė ne­pa­lik­da­mas pa­ra­gau­ti“, – pa­sa­ko­ja Jo­niš­ky­je šiuo me­tu gy­ve­nan­ti mo­te­ris.

Smur­ta­vo ir kont­ro­lia­vo

Vy­tas ėmė kel­ti ran­ką: trenk­da­vo per vei­dą, tą­sy­da­vo už plau­kų. Kai Vio­le­ta ves­tu­vė­se ne­da­ly­vu­siai kai­my­nei pa­no­ro pa­de­monst­ruo­ti su­kne­lę ir ją ap­si­vil­ko, vy­ras pa­šė­lo: stum­dė, tą­sė, spar­dė, įstū­męs į vo­nią gra­si­no su­ka­po­ti ga­ba­lais. Mo­te­ris pra­ra­do są­mo­nę.

Pa­si­ju­tu­si be­si­lau­kian­ti, ma­nė, kad rei­ka­lai pa­ge­rės, vy­ras taps švel­nes­nis. Bet šis ėmė įta­ri­nė­ti, kad vai­kas ne jo, pri­kai­šio­jo vi­sus, ku­rie pa­si­ro­dy­da­vo aki­ra­ty­je, nors mo­te­ris bū­da­vo na­muo­se, net į par­duo­tu­vę jos vie­nos neiš­leis­da­vo. Iš­va­žia­vęs į dar­bą po ke­lio­li­ka kar­tų per die­ną skam­bin­da­vo, lauk­da­mas išsamios ata­skai­tos, ką nu­vei­ku­si.

Mo­te­ris ne sy­kį bu­vo su­muš­ta, že­min­ta. Kar­tą ne­beišt­vė­ru­si pa­ra­šė pa­reiš­ki­mą po­li­ci­jai, bet po po­ros die­nų ėmė gai­lė­tis,– ne tiek vy­ro, kiek jo ma­ža­me­čio vai­ko.

Tar­si mig­la gal­vo­je

Kas kar­tą iš­bė­gu­si mo­te­ris vis ras­da­vo prie­žas­tį grįž­ti. Vy­ras ją kal­tin­da­vo, ji ėmė jaus­tis kal­ta.

„Tar­si ko­kia mig­la bu­vo gal­vo­je. Ne­su­ge­bė­da­vau jo įti­ki­nė­ji­mams, at­si­pra­šy­mams griež­tai pa­sa­ky­ti „ne“. Jau­čiau at­sa­ko­my­bę, kad esu jo žmo­na. Ga­lų ga­le kar­tais bū­da­vo ro­man­tiš­kas. Ras­da­vau gė­lių ant pa­gal­vės ar ko­kį gra­žų raš­te­lį, tai su­minkš­tin­da­vo šir­dį“, – pa­sa­ko­ja Vio­le­ta.

Kant­ry­bės tau­rė per­si­pil­dė po ei­li­nio bar­nio ir tą­sy­mo už plau­kų, kai praė­ju­sį gruo­dį ji li­ko iš­va­ry­ta, be pa­sto­gės, au­to­mo­bi­ly­je.

Nu­vy­ku­si į sa­vi­val­dy­bę sten­de ra­do in­for­ma­ci­ją apie Kri­zių centrą-nakvynės na­mus. Pas­kam­bi­no nu­ro­dy­tu te­le­fo­nu. Ten mo­te­ris su­lau­kė pa­lai­ky­mo bei su­pra­ti­mo, bu­vo ap­gy­ven­din­ta. Būs­tas pri­klau­so vy­rui, tad mo­te­ris nė ne­ban­dė reikš­ti į jį pre­ten­zi­jų.

„Da­bar tu­riu dar­bą, esu stip­res­nė ir sau­ges­nė nei ka­da nors anks­čiau. Jau­čiuo­si nu­si­pir­ku­si lais­vę. Lau­kiu sky­ry­bų. Vis pri­si­me­nu vy­ro žo­džius, kai že­min­da­mas sa­ky­da­vo ma­ne nu­si­pir­kęs už 70 li­tų, ku­riuos mo­kė­jo pa­tei­kiant pa­reiš­ki­mus tuok­tis“, – pri­si­me­na Vio­le­ta.

Nu­ken­tė­ju­sios 6 šei­mos

Vio­le­ta – ne vie­nin­te­lė mo­te­ris, po il­gai kęs­to smur­to išė­ju­si iš na­mų.

Jo­niš­kio kri­zių centro-nakvynės na­mų dar­buo­to­jai pa­ste­bi pa­ra­dok­sa­lią si­tua­ci­ją: priė­mus Ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mą be­si­krei­pian­čių nu­ken­tė­ju­sių­jų pa­dau­gė­jo.

Per 2012 me­tus įstai­ga pri­glau­dė še­šias šei­mas. Vi­sos jos – smur­to au­kos, nors anks­tes­niais me­tais daž­niau at­vyk­da­vo ne­tu­rin­tie­ji so­cia­li­nių įgū­džių, to­dėl ne­su­ge­bė­ję su­si­tvar­ky­ti gy­ve­ni­mo.

(Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­ja per praė­ju­sius me­tus dėl smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je pra­dė­jo 1386 iki­teis­mi­nius ty­ri­mus – aut. pa­st.).

Kai būs­tas pri­klau­so su­tuok­ti­niui

Kri­zių cent­ro so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ra­sa Ta­mu­lie­nė sa­ko, kad mo­te­rys lai­ki­no prie­globs­čio daž­niau­siai bū­na pri­vers­tos ieš­ko­ti, kai dėl smur­to su­lai­ky­tas vy­ras po 2 ar, teis­mo spren­di­mu, 14 pa­rų grįž­ta į na­mus.

Daž­nai jis bū­na nu­si­tei­kęs ag­re­sy­viai dėl pri­vers­ti­nio iš­kel­di­ni­mo, to­dėl mo­te­riai vie­nai ar su vai­kais ky­la grės­mė dar sy­kį nu­ken­tė­ti.

„Juk ne­re­tai būs­tas pri­klau­so vy­rui ar­ba su­gy­ven­ti­niui, ar­ba jo tė­vams. Nors pa­gal įsta­ty­mą yra ap­ri­bo­ji­mai, kad smur­tau­to­jas ne­ga­lė­tų priar­tė­ti prie au­kos, bet rea­liai tai vyks­ta“, – pa­ra­dok­sa­lią si­tua­ci­ją aiš­ki­na so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ra­sa Ta­mu­lie­nė.

Ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mas tik su­tei­kia pri­va­lu­mą, kad 14 pa­rų, kol smur­tau­to­jas ne na­muo­se, mo­te­ris į si­tua­ci­ją ga­li pa­žvelg­ti iš ša­lies ir im­tis keis­ti gy­ve­ni­mą.

Smur­tau­to­jams rei­kia psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­ste­bi, kad smur­ta­vę vy­rai ne­re­tai at­gai­lau­ja, ieš­ko prie­žas­čių, ko­dėl taip at­si­ti­ko, ne­sup­ran­ta, dėl ko mo­te­ris išė­jo, da­ro jai spau­di­mą.

„Smur­tau­to­jai ne­su­vo­kia prie­žas­ties ir pa­sėk­mių ry­šio. Gal­būt jie au­go šei­mo­je, kur tė­vas dar la­biau mu­šė ma­mą, vai­kus, ir jau­čia­si be­siel­gian­tys ge­riau.Tiems vy­rams rei­kia psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos, bet Jo­niš­ky­je ji pra­ktiš­kai ne­tei­kia­ma“, – sa­ko R. Ta­mu­lie­nė.

Ži­no­ji­mas draus­mi­na

Jo­niš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo pir­mi­nin­kas Vid­man­tas Ges­tau­tas:

DRAUS­MI­NI­MAS: Jo­niš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo pir­mi­nin­kas Vid­man­tas Ges­tau­tas tei­gia, kad ži­no­ji­mas apie Ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mą smur­tau­to­jus iš da­lies draus­mi­na.

– Ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mas šiek tiek pa­dė­tį pa­kei­tė. Da­bar ne­be­rei­kia pa­reiš­ki­mo pri­va­taus kal­ti­ni­mo tvar­ka, ty­rė­jas be pro­ku­ro­ro ga­li kreip­tis tie­siai į teis­mą kar­do­mo­sioms prie­mo­nėms skir­ti.

Ma­to­me ir gir­di­me iš tei­sėt­var­kos pa­rei­gū­nų, kad apie šį įsta­ty­mą jau ži­no kai­mų gy­ven­to­jai. Jie šne­ka tar­pu­sa­vy­je, kal­ba, kad ga­li bū­ti iš­kel­din­ti. Ži­no­ji­mas draus­mi­na.

Lai­ki­nai iš­kel­di­nus smur­tau­to­ją iš na­mų, jam tai­ko­mi ap­ri­bo­ji­mai. As­muo įpa­rei­go­ja­mas ne­siar­tin­ti, ne­bend­rau­ti su au­ka iki by­los nag­ri­nė­ji­mo pa­bai­gos. Tie­sa, pa­gal šį įsta­ty­mą žmo­gus neiš­kel­di­na­mas am­ži­nai, bet ir lai­ki­nas eta­pas jį ver­čia su­si­mąs­ty­ti.

Ga­li­ma ir ki­ta kar­do­mo­ji prie­mo­nė – gy­ve­ni­mas sky­rium, bet ji tai­ko­ma ne pa­gal Ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mą.

Smur­tau­to­jams da­žiau­siai pri­tai­ko­mas Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 140 staips­nis. Pa­gal jį as­muo bau­džia­mas vie­šai­siais dar­bais, lais­vės ap­ri­bo­ji­mu ar­ba areš­tu, ar­ba lais­vės atė­mi­mu iki vie­ne­rių me­tų.

Didėja užslėptas smur­tas

Sei­mo na­rys, An­ti­ko­rup­ci­jos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas, Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­to na­rys Vi­ta­li­jus Gai­lius:

GRĖS­MĖ: Sei­mo na­rys Vi­ta­li­jus Gai­lius Ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mą sie­ja su ga­li­mu la­ten­ti­nio smur­to au­gi­mu.

– Pas­te­biu, kad įsta­ty­mo pa­sek­mės – ga­na įvai­rios. Pir­ma, įžvel­giu su Ap­sau­gos nuo smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mu su­si­ju­sį ga­li­mą la­ten­ti­nio (užslėpto – aut. pa­st.) smur­to di­dė­ji­mą, gre­sian­tį pe­raug­ti į re­ci­dy­vą. Smur­tau­to­jo teis­tu­mas ga­li pa­kenk­ti jo sta­tu­sui, eina­moms pa­rei­goms, o jis ne­re­tai iš­lai­ko šei­mą, tad au­ka per­si­gal­vo­ja ir kei­čia pa­ro­dy­mus. Kar­tais mo­te­rys tie­siog pa­si­gai­li vy­ro, su­si­tai­ko.

Ant­ra, kal­ban­tis su tei­si­nin­kais aiš­kė­ja, kad įsta­ty­mas at­ski­rais at­ve­jais tam­pa įran­kiu ad­vo­ka­tams, spren­džian­tiems iš­tuo­kų by­las. Kar­tais jis jau tai­ko­mas pikt­nau­džiau­jant.

Ma­nau, kad įsta­ty­mo ren­gi­mas ir priė­mi­mas vy­ko ne­si­lai­kant tei­sė­kū­ros pro­ce­dū­rų. Pa­na­šių re­zul­ta­tų bu­vo ga­li­ma pa­siek­ti priė­mus Bau­džia­mo­jo ko­dek­so pa­tai­sas.

Apie pa­gal­bą

„Pa­gal­bos mo­te­rims li­ni­ja“ emo­ci­nė pa­ra­ma vi­so­je Lie­tu­vo­je tei­kia­ma te­le­fo­nu 8 800 66366 (kas­dien 10–21 val. ) ir in­ter­ne­tu [email protected].