Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) istorikas prof. dr. Juozas Skirius pernai išleistoje monografijoje „Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926-1940 metais: suartėjimo kelių paieškos“ pasakoja apie Lietuvos ir išeivijos itin komplikuotų santykių raidą, bando atkreipti dėmesį į tai, kokį poveikį JAV lietuviai padarė Lietuvos vidaus ir užsienio politikai. Autorius ne tik žvelgia į praeitį, bet ir svarsto, ko galime pasimokyti iš jos. Pasak mokslininko, kaip tada, taip ir šiandien Lietuvos vyriausybės ir visuomenės tikslai, siekiai išeivijos atžvilgiu panašūs, tad ir sprendimai, priemonės tiems siekiams įgyvendinti taip pat turėtų būti panašūs.
- Emigrantų įtaka Amerikoje labai praverstų ir šiandien, pasikeitus aukščiausiai JAV valdžiai ir jos strategijai. Ar aukščiausiame Amerikos valdžios ešelone yra žmonių, kurie galėtų daryti poveikį, naudingą Lietuvai? - klausėme prof. Juozo SKIRIAUS.
- Visais laikais išeivijos vaidmuo, šiuo atveju politinis, buvo reikalingas ir reikšmingas. Visuomet išeivijos vadovai rasdavo įtakingų JAV politikų, visuomenės veikėjų, kurie pasisakydavo Lietuvos naudai. Gana plačius ryšius su JAV politiniu elitu turi lietuvių senosios išeivijos palikuonys - Lietuvos vyčiai. Tai prieškario, pirmosios lietuvių emigrantų bangos anūkai ir proanūkiai. Jie jau nebekalba lietuviškai, bet širdimi jaučiasi lietuviai, dainuoja lietuviškas dainas, šoka tautiškus šokius. Jų protėvių gimtinė - Lietuva, jiems - antroji Tėvynė. Jų palikuonys JAV Kongrese Richardas Durbinas ir Jhonas Šimkus yra patys tikriausi Lietuvos balsai šioje valdžios įstaigoje. O kiek dar yra mus palaikančių ne lietuvių kilmės senatorių ir kongresmenų. Su jais palaiko ryšius ne tik mūsų diplomatinių ir konsulinių įstaigų darbuotojai, bet ir išeivių organizacijų, ypač JAV lietuvių bendruomenės, vadovai (vyksta susitikimai, kviečiami į renginius, vyksta susirašinėjimas ir pan.). Reikia prisiminti, kad JAV lietuviai - JAV piliečiai. Jų balsai reikalingi politikams. Skaičiuojama, kad lietuvių išeivija ir jų palikuonys sudaro iki 1 milijono JAV gyventojų. O tai nemažas rinkėjų skaičius. Santykinai pagal tautos dydį lietuvių išeivija priklauso prie gausiausių diasporų po airių, žydų, armėnų, graikų.
- Kalbama, kad reikia sugrąžinti į Lietuvą po visus kraštus pasklidusius lietuvius, bet niekas neanalizuoja, kiek tai realu. Ar emigracijos priežastys ir priemonės grąžinti emigrantus į gimtinę aptariamos su akademine bendruomene?
- Man asmeniškai atrodo, kad tai daugiau retorika. Pirmiausia reikia pagalvoti, kodėl iš Lietuvos išvyksta jos gyventojai. Pagrindinė priežastis - ekonominė. Dauguma emigruoja ieškodami darbo, didesnio atlyginimo, geresnio gyvenimo. Kol kitose šalyse bus geriau nei Lietuvoje, emigracijos nesustabdysime. Kiek teko bendrauti su mūsų naujaisiais išeiviais, beveik visi pažymi užsienio ekonominį naudingumą. Yra ir kitų išvykimo priežasčių: studijuoti užsienio universitetuose (jau tapo jaunimo mada), kitus iš Lietuvos veja valdžios nesiskaitymas su savo piliečiais. Biurokratinio aparato spaudimas bei sunkios sąlygos pradėti savo verslą - moralinės priežastys. Yra ir meilės emigracija bei bėgimas nuo savo veiklos pasekmių (siekiant išvengti atsakomybės ir pan.). Dauguma sako, gal grįš į Lietuvą, kai sulauks vakarietiškos pensijos. Yra ir tokių, kurie uždirbę pakankamai pinigų galvoja apie savo verslą Lietuvoje, kiti planuoja kukliau - grįžę įsigyti namą ar butą, gyventi ir dirbti Tėvynėje. Pajutus ekonominius pranašumus, svajonės sugrįžti tirpsta. Gana greitai įsigyja nekilnojamąjį turtą Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, Norvegijoje ar dar kur nors kitur ir Lietuva tampa tik trumpalaikių apsilankymų pas artimuosius kraštu. Ką gali Lietuvos valdžia pasiūlyti mūsų išeiviams? Patrauklaus - nieko. Kaip bandyti stabdyti emigraciją? Kuo skubiau kelti atlyginimus įvairiose veiklos sferose, sudaryti geresnes sąlygas jaunimui studijuoti Lietuvoje. Įsidėmėtina, kad daugiau kaip 90 proc. visų išvykusiųjų studijuoti pakliūva į vidutinio ir prastesnio lygio universitetus bei koledžus.
Emigracijos, ypač šiuolaikinės, klausimais domisi Vytauto Didžiojo universiteto istorikai ir sociologai. Ten net yra įkurtas Lietuvių išeivijos institutas. Mokslininkai atlieka tyrimus, rengia konferencijas, rašo straipsnius ir knygas, o kartu generuoja išvadas ir rekomendacijas. Kiek tai veikia mūsų valdžios (Seimas, Vyriausybė) sluoksnius, kurie tiesiogiai atsakingi išeivijos klausimais, domisi emigracijos politika, sunku pasakyti. Neteko girdėti, kad valdžia būtų užsakiusi konkretų tyrimą. Pats faktas, kad minėto instituto tęstinis mokslinis leidinys (du kartai per metus) „Oikos“ vos gyvuoja, neturi paramos, daug ką sako.
- Kuo skiriasi senieji lietuvių kilmės emigrantai nuo mūsų laikų emigrantų? Ką vieniems ir kitiems reiškia Tėvynė?
- Senoji išeivija jau stipriai suleidusi savo šaknis toje žemėje, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį. Kartą vieno JAV lietuvio senuko paklausiau, kodėl negrįžo į Lietuvą po nepriklausomybės paskelbimo, nes visą laiką išeiviai ir jis pats kovojo už nepriklausomą Lietuvą. Kiek pastebėjau, klausimas buvo nepatogus. Bet atsakymą gavau. Senukas palingavo galvą klausdamas, kas jo laukia Lietuvoje. Artimiausi žmonės išmirę, o jų vaikai gana nutolę. O jo vaikai ir anūkai gimė Amerikoje ir iš šios savo Tėvynės nesiruošia niekur vykti. Taigi jo artimieji čia, Amerikoje. Lietuvai, kaip jo ir tėvų gimtinei, likę tik dideli sentimentai. Jis Lietuvai paaukojo daug - ne tik pinigų (remdamas lietuviškas organizacijas, siųsdamas siuntinius giminėms į Lietuvą), bet ir savo laisvalaikį darbuodamasis lietuviškoje veikloje. Tai darė ir daro senieji išeiviai - Lietuvos vyčiai, dipukai, jų palikuonys. O naujosios kartos emigrantai (JAV jie vadinami tarybukais) dar nėra visiškai integruoti naujuosiuose kraštuose, didžioji dalis dar nėra tų šalių piliečiai, jiems Lietuva - tai dar gyvi tėvai ir seneliai, palikti vaikai, broliai ir seserys. Progai pasitaikius, jie parvyksta atostogų, šiaip apsilankyti. Atvykę piktinasi mažais uždarbiais ir didelėmis kainomis Lietuvoje, paburnoja prieš didžiulius ir neteisingus atlyginimų skirtumus (valdžios sluoksniuose ir įvairiose įstaigose). Ir tiek. Aukojimo tradicija dar nėra plačiai paplitusi tarp naujųjų išeivių. Stažuočių metu JAV man dažnai tenka išgirsti senosios kartos veikėjų skundų, kad naujieji emigrantai neaukoja organizacijoms, bažnyčiai, neprenumeruoja lietuviškų laikraščių, nenori dalyvauti lietuviškoje, ypač kultūrinėje, veikloje. Tai nėra visiška tiesa. Po truputį reikalai gerėja - ekonomiškai sutvirtėję naujieji lietuviai jau plačiau atveria pinigines, leidžia savo vaikus į šeštadienines lietuviškas mokyklas, vis labiau įsitraukia į chorų, šokių ratelių, lietuviško teatro veiklą, aktyviau dalyvauja tautinėse ir religinėse šventėse. Vyresnioji karta, aišku, norėtų spartesnių rezultatų. Jie dažnai primena, kad jiems po karo buvo sunkiau susitvarkyti su savo buities problemomis, o naujai atvykusieji labai greitai nusiperka namus, įsigyja gerus automobilius. Vyresnieji visą laiką aukojo iš savo sunkiai uždirbtų skatikų, o naujieji, greitai praturtėję, nesistengia prisidėti prie lietuvybės palaikymo. Bandydavau paaiškinti, kad pokarį buvo visiškai kitos sąlygos.
Lietuva okupuota, o jie patys - politiniai emigrantai, tuo metu naujieji ateiviai siekia užsidirbti, įsitvirtinti, padėti artimiesiems Lietuvoje, lietuvišką veiklą remti pradėsią vėliau. Aišku, kad ne visi, nes ir ne visi JAV lietuviai rėmė Lietuvos reikalus pokariu.
- Patriotizmo pavyzdžiu galime laikyti 1951 m. žuvusį partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą. 1947-1950 m. jis buvo Lietuvos partizanų diplomatu užsienyje, bet, palikęs patogų gyvenimą, grįžo į Lietuvą tęsti kovos, net ir žinodamas, kad ši kova beviltiška. Kas yra patriotizmas šių dienų jaunimui?
- Jūsų minimas patriotizmo pavyzdys tikrai geras. Tokių kaip Juozas Lukša buvo ne vienas. Jie buvo kariai, jie privalėjo paklusti sprendimams, nors patys, įkvėpti meilės Tėvynei, pasirinko tokį kelią. Nepasakyčiau, kad mūsų jaunimo patriotizmas silpnėja. Gal tik nėra pakankamai priežasčių pasireikšti patriotizmui. Ar tai ne patriotizmas, kai mūsų jaunuoliai, ir net merginos, savanoriškai stoja į Lietuvos kariuomenę? Tokių - tūkstančiai. Užsiminus studentams, ar jie iš Lietuvos pasitrauktų, jei Lietuvai kiltų pavojus, dauguma nuoširdžiai sako, kad liktų ir gintų Tėvynę.
- Žinios, kurias iš mokyklos išsineša mokiniai apie valstybei reikšmingus įvykius - emigraciją, trėmimus, pokario kovą, yra gana blankios ir anaiptol neskatinančios vertinti brangiausia - Tėvynę. Gal reikėtų keisti požiūrį į mokymą, vadovėlius?
- Deja, mūsų vadovėliai vis labiau darosi orientuoti ne į Lietuvos pilietį, o į Europos pilietį. Ne tik visuomenė pastebi, bet ir vadovėlių ekspertai pabrėžia, kad vis mažiau dėmesio skiriama Lietuvos istorijai, reikšmingiems Tautai įvykiams. Vienas ekspertų juokaudamas pastebėjo, kad Vytautas Didysis paminėtas vieną kartą, o Brežnevas - tris kartus. Formuojasi nuomonė, kad mokiniai per istorijos pamokas per daug perkrauti faktine medžiaga, kad jos nereikia, o reikia mokyti mokinius mąstyti, patiems susirasti medžiagą. Bet ar tai tikrai pats teisingausias kelias? Ką išmąstysi, jei neturėsi kuo remtis? Viskas turi būti protingai suderinta: ir svarbiausių Lietuvos istorijos žinių apimtys, ir mokėjimas jomis naudotis. Pagarbos sulaukia tie žmonės, kurie daug žino. Jie vertinami kaip išsilavinusios, gilios erudicijos asmenybės. Mums, mažai tautai, reikia tokių savo piliečių. Man pavyzdys - moksleivių istorijos olimpiados dalyviai. Savo kolegoms sakau, kad šiuos mokinius visus reikėtų priimti studijuoti istorijos mokslų. Iš jų išeitų puikiausi istorijos mokytojai ir mokslininkai, valstybės ir visuomenės veikėjai - tikri patriotai ir savo Tėvynės mylėtojai, o ne migrantai į neaiškius užsienio universitetus.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą