Krizių centro vadovė: bet koks smurtas – tai nusikaltimas prieš artimąjį

Kasdien susidurianti su rimtų problemų dėl smurto artimoje aplinkoje turinčiomis šeimomis Telšių Krizių centro vadovė Vanda Benaitienė pabrėžia, kad bet koks smurtas yra nusikaltimas prieš artimąjį. Visų visuomenės narių tolerancija bet kokiam smurtui turi būti nulinė.

– Kokios yra smurto prieš vaikus šeimoje priežastys?

– Jų yra ne viena. Šaknų reikėtų ieškoti visuomenės istorijoje, patriarchalinėje  mūsų pasąmonėje,  buvusioje ir vis dar esamoje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Mus kausto ne tik cowid19 virusas, bet ir iš praeities ateinantis, ir vis dar sunkiai besikeičiantis klaidingų suvokimų virusas. Pirmasis klaidingas suvokimas yra, kad normalu, jog įvairiais lygiais galingesnis valdo silpnesnį. Kiti suvokimo virusai – tolerancijos silpnesniam ir kitoniškam, lygiateisiškumo, lygiavertiškumo, pagarbos ir kitoniškumo priėmimas mūsų sąmonėje vis dar nėra savaime suprantami dalykai.

Remiantis mūsų nevyriausybinės organizacijos praktine 23 metų darbo su vaikais ir šeimomis patirtimi ir stebėjimais, galima tvirtinti, kad pagrindinė smurto prieš vaikus priežastis – MEILĖS TRŪKUMAS. Nėra blogų žmonių, yra nelaimingi žmonės, patyrę skriaudą, sužeisti artimųjų arba sutiktų aplinkinių, kurie patys nesuvokdami,  už patirtą skriaudą atsikeršija skriausdami vaikus.

Yra ir kita grupė smurtaujančių žmonių – tai žmonės, kurie nuo vaikystės gavo viską, išskyrus MEILĘ, tapo egoistais,  tironais, valdytojais.

Vaiko psichikoje  nuo kūdikėlio formuojasi programos, išmokstama kaip elgtis su kitais. Taigi  nėra vienos priežasties. Smurtaujantis žmogus – tai tragedija ir šeimai, ir jo paties gyvenimui.

– Papasakokite plačiau apie mąstymo „programas“ ir kitus veiksnius, kurie lemia, kad suaugęs žmogus ima smurtauti prieš vaikus?

– Nemaža dalis smurtaujančių prieš vaikus suaugusiųjų taip elgiasi, nes yra išmokę tokios elgsenos. Jie vadovaujasi tokia mąstymo eiga: „mane taip auklėjo – tapau žmogus ir aš taip auklėju“.

 Smurtui prieš vaikus taip pat įtakos turi vis dar gajus mūsų visuomenėje smurtas prieš moteris. Tai tos pačios smurto kultūros dalys, tik kitas objektas. Apskritai smurtinės aplinkos mūsų visuomenėje yra daug, daug patyčių.

Neretu atveju, suaugę žmonės prieš vaikus smurtauja dėl psichinių ligų, psichologinių problemų ar priklausomybių – žmogus tiesiog nebevaldo savo impulsų. Jis negeba pažinti savo emocijų ir jas valdyti, nesugeba, nežino kaip kitaip savo emocijas išreikšti, nemoka konstruktyviai spręsti konfliktų.

Reikia pripažinti, kad visi mes esame valdomi pasąmoninių impulsų – mažai kalbamės su vaikais ir kitais šeimos nariais apie nusivylimus, pyktį, kuriuos patiriame.

Remiantis darbo su vaikais ir šeimomis patirtimi, dar norėčiau pasakyti, kad gausus psichotropinių, slopinančių ir raminančių vaistų, alkoholio vartojimas iškreipia suaugusiųjų reakcijas į situacijas, reakcijos tampa neadekvačios. Tai provokuoja vaikų nerimą ir neklusnumą savo tėvams, o tai, savo ruožtu, iššaukia tėvų agresiją.

– Kas dažniausiai smurtauja prieš vaikus šeimoje?

– Kadangi smurto artimoje aplinkoje statistika rodo, kad daugiau kaip 80 proc. atvejų smurtauja vyrai, tai vadinasi vaikai daugiausia smurtą patiria, regi, jaučia iš tėvų, vyriškos lyties suaugusiųjų Tartautiniuose teisės aktuose nurodoma, kad smurtinėje aplinkoje augantis vaikas laikomas nukentėjusiu, nesvarbu ar jis matė, pats patyrė ar tik nujaučia, kad šeimoje yra negerų dalykų.

Mūsų Telšių krizių centras dažniausiai susiduria su vyrų-tėčių nukreipta agresija prieš vaiką ar jo mamą. Specialistų nustatyta, kad smurtą patirianti mama gali pradėti smurtauti prieš vaikus.

– Kokiais būdais smurtaujama prieš vaikus šeimoje?

– Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad yra 5 smurto rūšys: fizinis, psichologinis, seksualinis, ekonominis ir nepriežiūra. Iš praktinės patirties su problemų turinčiomis šeimomis galiu pasakyti, kad, kalbant apie fizinį smurtą, dažniausiai pasitaiko, kad vaikai mušami per galvą ir kitas kūno vietas, stumdomi, žnaibomi, mušami diržu, rykšte.

Lietuvoje tikrai aktyviai reaguojama į fizinį smurtą prieš vaikus. Tačiau ne visada reaguojama į vaiko patiriamą psichologinį smurtą, ne visada jis fiksuojamas, nors vaikai dažnai patiria rėkimus, gąsdinimus, patyčias, pravardžiavimus. Pasitaiko atvejų, kai tėvai gąsdina vaikus, kad atiduos juos į vaikų namus, kad patys išeis ir negrįš, nusižudys. Tai sukelia vaikams stiprius baimės ir streso jausmus ir gali sužeisti jų asmenybę negrįžtamai.

– Jei prieš vaiką tiesiogiai nėra smurtaujama, tačiau jis nuolat mato smurtą šeimoje, ar galima sakyti, kad vaikas vis tiek patiria smurtą?

– Taip, be abejo! Tokiais atvejais vaikai nuolat jaučia nerimą, baimę. Vaikai net iš mimikos supranta tėvų būseną ir į ją reaguoja, jau nekabant apie situaciją, kai šeimoje smurtaujama.

– Pasitaiko nuomonių, kad vaikui geriau gyventi „lengvai“ smurtinėje aplinkoje nei būti paimtam iš tėvų. Ką jūs apie tai manote?

– Neretas iš mūsų užaugome, galime sakyti, įvairių atspalvių ir formų smurtinėje aplinkoje, tiek namuose, tiek mokykloje. Tiek darbinėje veikloje su tuo susiduriame. Dėl tokių patirčių mūsų bendravimas yra tarsi su pelėsio kvapu.

Moksliniai tyrimai įrodė, jog  įvairių rūšių smurtas žlugdo asmens savigarbą, jo pasitikėjimą savimi, sutrikdo net vystymąsi. Todėl XXI-ajame amžiuje mūsų nuostatos ir gyvenimo filosofija turėtų būti be jokių išlygų – bet kurios rūšies smurtas yra netoleruotinas. Tai yra nusikaltimas! Tokia nuostata įtvirtinta ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme. Jokių abejonių!

Apie „lengvo smurto“ toleravimą negali būti nei kalbos. Tačiau kiekvieną atvejį turėtume  nagrinėti individualiai ir ne tik nubausti už smurtinį elgesį, bet ir suteikti galimybę išeiti iš smurtinių santykių ir įveikti juos.

– Kaip sustabdyti smurtą šeimoje? 

– Džiugu, kad nuo 2011 m. priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas padėjo pamatus smurto šeimoje stabdymui. Tačiau mums dar labai toli iki Skandinavijos šalių požiūrio, kad jokie smurtiniai veiksmai nepriimtini ir netoleruojami. Todėl pirmiausia turime keisti požiūrį, nuostats bei filosofiją, kad visų rūšių smurtas šeimoje – fizinis, psichologinis, seksualinis, ekonominis ir  nepriežiūra – yra nusikaltimas prieš artimąjį. Šiai problemai mūsų sąmonėje turėtų būti nulinė tolerancija! Visuose lygiuose, visose įstaigose, organizacijoje bei pagalbos šeimai tarnybose. Visos tarnybos  ir visuomenė besąlygiškai turi būti nukentėjusiojo pusėje.

Smurtavęs asmuo turėtų nesilankyti šeimoje, nesimatyti su vaikais ne mėnesį, kaip iki šiol yra, o iki tol, kol „atvės“, praeis smurtinio elgesio keitimo programą, individualią ar grupinę terapiją, Efektyvios tėvystės mokymus.