Ne tik žmonėms, dirbantiems pagal grafiką ligoninėse, parduotuvėse ir kitose įstaigose, ši diena tėra septinta darbo diena. Daugelis iš mūsų yra linkę ramioje namų atmosferoje paanalizuoti darbo dokumentus, atsakyti į dalykinius laiškus, planuoti kitos savaitės veiklą, strateguoti naujus projektus... Dar kiti naudojasi proga uždirbti papildomai. Net ir socialiniuose tinkluose bendravimas sekmadienį tampa "darbu socialiniuose tinkluose". Čia šiokiadieniai galutinai susilieję su savaitgaliais.
Ilgaamžė krikščioniškoji tradicija, septintą dieną skyrusi poilsiui ir dvasinėms praktikoms, praėjusio šimtmečio viduryje buvo sunaikinta, tačiau...
"Ar mes esame religingi, ar ne, vis tiek ši diena nepanaši į likusias, - teigia etnologė Žoslina Bonė (Jocelyne Bonnet). - Sekmadienis europiečių savimonėje ir kultūroje užima ypatingą vietą. Jis padeda reguliuoti mūsų visuomeninį ir dvasinį gyvenimą. Jeigu atsisakote dienos, skirtos poilsiui ir ramybei atgauti, tai gali sukelti didelį vidinį disbalansą."
Sekmadienis skirtas atsigręžti į save, susigrąžinti save, pabūti tik savimi - be jokių socialinių vaidmenų. Jis skirtas suprasti save ir daryti tai, ko mums iš tiesų norisi o ne ką privalome daryti. Sekmadienio pavertimas eiline diena - tai žingsnis kultūrinio ir socialinio regreso link.
"Sekmadienis - ne gamtos duotybė, kaip metų laikai, o kultūros laimėjimas", - sako Ž. Bonė.
Babiloniečių išrasta septynių dienų savaitė iš pradžių turėjo religinį pagrindą: tikėjimas mus moko, kad Dievas sukūrė dangų, žemę ir jūrą per šešias dienas, o septintą ilsėjosi.
Taip susiklostė, kad dvasiniams reikalams ir Dievo tarnystei žydai skyrė šeštadienį (šabas), musulmonai - penktadienį, krikščionys sekmadienį.
"Sekmadienio poilsio mitologija - svarbus visos Europos kultūros skiriamasis bruožas, - pabrėžia etnologė. - Iš pradžių turėjusi religinį pagrindą, vėliau ji tapo pramoninės revoliucijos laimėjimu. Tai kultūros palikimas ir mūsų savimonės dalis. Dirbti penkias šešias dienas reiškia būti žmogumi. Dirbti septynias dienas reiškia būti vergu."
Pasak etnologės, mums vertėtų iš naujo atgaivinti sekmadienio kultą - kaip tos dienos, kurią liaujamės skubėję ir blaškęsi, dirbę ir vartoję, kurią pripildome dvasios reikalų.
Viena savaitės diena yra ypatinga diena. Tai ne taisyklė, o principas. Taisyklių galima nesilaikyti (galima netgi važiuoti degant raudonai šviesai), jei reikalauja aplinkybės, tačiau esama principų, dėl kurių netgi degant žaliai šviesai jūs nevažiuosite.
Vieną dieną per savaitę apsilankyti Dievo namuose nėra vien tik Bažnyčios įsakymas. Jūs galite ten užeiti bet kurią dieną ir gausite dvasinės energijos savaitei. Tačiau jūs turite vieną dieną savaitėje, kai visi krikščionys susirenka kartu ir tądien jiems skirtas palaiminimas savaitei. Tai dieviškas regeneracijos principas, skirtas atsinaujinti.
Tokio pat principo laikosi žemė. Laukui būtina leisti pailsėti. Šešerius metus sėkite, septintus nesėkite - todėl, kad žemė turi atgauti jėgas. Net ir tie, kurie skaito Bibliją ne dėl religinių, bet dėl mokslinių interesų ir išbando jos mokymą praktiškai, pažįsta šį principą ir mato, kad jų laukas po ramybės periodo duoda daugiau derliaus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą