Labanoro girioje pasislėpusi Labanoro seniūnija (Švenčionių r.) garsi gamtos turtais - čia regioninio parko širdis, aplink tyvuliuoja 88 ežerai; miestelio istorija siekia XIV amžių. 2009 metais Labanoras netikėtai sujaudino Lietuvą kitame kontekste: prieš pat Kalėdas gaisras suniokojo medinės architektūros paveldą - vietos gyventojų lėšomis statytą Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią. Ji jau atstatyta, senasis varpas tikinčiuosius triskart per savaitę ir per svarbiausius įvykius vėl kviečia rinktis į Dievo namus.
Dainose apdainuotas Labanoras šiandien yra apgyvendintas rečiausiai šalyje. Vidutiniškai Lietuvoje vienam kvadratiniam kilometrui tenka apie 50 žmonių (tankiai gyvenamose pasaulio valstybėse, ypač Azijos, šis rodiklis siekia apie 500), o šioje seniūnijoje - vos pusantro gyventojo, panašiai kaip nepalankiose Mongolijos stepėse ar kalnuotose vietovėse.
Liūdnų progų Labanore būna daugiau nei linksmų: kasmet miršta 10-15 gyventojų, gimsta - 3.
Nuo didžiųjų administracinių centrų nutolusio miestelio klestėjimo metus primena prieš 50 metų statyta mokykla, kurią anuomet lankė 360 moksleivių. Švietimo įstaiga Labanore uždaryta maždaug prieš septynerius metus. Jau kurį laiką veikė tik pradinis skyrius, trejus metus jį lankė vos du mokinukai. Dabar labanoriškiai skaityti, rašyti mokosi gretimo Utenos rajono Saldutiškio mokykloje, vaikus vežioja geltonas jos autobusiukas. Vyresnieji mokslus kremta Švenčionėliuose. Tam tyčia tarp Švenčionėlių ir Labanoro kursuoja priemiestinis autobusas, juo mielai naudojasi ir kiti gyventojai. Tik moksleivių vasaros atostogų metu daroma pertrauka.
Buvusios mokyklos pastatas dabar priklauso seniūnijai. Čia taip pat veikia paštas, biblioteka, kai kurios kitos įstaigos. Seniūnija įsteigta tik 2001 m., dalį teritorijos atskyrus nuo Kaltanėnų seniūnijos. Pasak seniūno Vinco Jusio, tai buvęs labai teisingas sprendimas. Anot jo, jeigu ne seniūnija, vietos gyventojams visai būtų riesta.
Seniūnas jaučiasi atsakingas, kad žmonės nebūtų atskirti nuo pasaulio, juos pasiektų būtiniausios paslaugos. Kaimus lanko automobilinė parduotuvė. Vieną kartą per mėnesį atvyksta gydytoja, atgabenami vaistai. Jei skubu, išrašyti medikamentai siunčiami per automobilinę parduotuvę. Yra du traktoriukai - vienas tvarko kelius, kitas talkina gyventojams: aria, kultivuoja, šienauja. Seniūnijos traktorių žmogui užsisakyti pigiau nei ūkininko. Labanore budi net saugos tarnyba, kuri čia atsirado drauge su pasiturinčių žmonių įsigytomis sodybomis. „Nors mažiausiai apgyvendinta teritorija, gyvename saugiausiai visoje respublikoje, kaip Dievo ausy“, - džiaugiasi seniūnas V.Jusys, neslėpdamas, kad ir jo paties telefonas visą parą būna įjungtas - maža kas... Paprašytas paminėti, kas Labanore pasikeitė per tuos metus, kai atsirado seniūnija, jis vieną po kito lenkia pirštus: „Jau baigiamas statyti amatų centras, turime viešbutį, restoranėlį, etnografinį klojimą, kuriame vyksta vestuvės, atstatyta bažnyčia, yra parapijos bendruomenės namai su šarvojimo salyte, nemažai išasfaltuotų kelių... Oi oi oi, daug čia tų darbų, kiekvieną dieną vis nauji. Atgyja seniūnija, su ja ir visas Labanoras“.
Tačiau kada išties atgyja Labanoras, tai vasarą! Atvyksta užsieniečių ekskursijos. Suklega vaikaičiai. Iš miestų suvažiuoja naujieji sodybų šeimininkai vasarotojai. Nelieka tuščių namų. Suklesti prekyba, maitinimo, kitos paslaugos.
Vietos gyventojai daugiausia vyresnio amžiaus. Kol leidžia jėgos, uogauja, grybauja, kai kurie taip užsidirba nemažus priedus prie pensijos. Juos seniūnas pavyzdžiu rodo socialiai remiamiems asmenims. Retai apgyvendintos vietovės pranašumas, kad tokių asmenų nėra daug - 10-15. Seniūnas jų nevadina bedarbiais. Susitaikė su tuo, kad jie, gyvendami kaime, tesugeba būti pašalpų prašytojais. V.Jusys laiko pasiekimu tai, kad įpratino juos bent 5 dienas per mėnesį dirbti viešuosius darbus: tvarkyti kapines ir pan.
Pasitaiko, kad seniūnijoje atsiranda vienas kitas naujas gyventojas. Prieš 12 metų Pašekščio kaime įsikūrė, kaimo turizmo verslą išplėtojo Valiukų šeima. „Vyras iš Švenčionėlių, aš iš Utenos. Nebuvo sunku apsispręsti persikelti čia, kur vyro senelių žemė. Vieta graži, ir aš ne miestietė, vaikystė prabėgo kaime“, - prisimena Audronė Valiukienė. Miško supamą sodybą prie ežero randa svečiai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, kitur. Ramaus poilsio mėgėjus žavi gamtos turtai, galimybė pajodinėti žirgais. Artėjančiam vasaros sezonui yra jau daug užsakymų. Pirmieji pateikti dar praėjusią vasarą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą