„Muzika subrandina asmenybes, atsparias ir nepakančias blogiui, - sako ilgametė pedagogė, išugdžiusi akordeono virtuozą Martyną Levickį ir daug kitų talentingų akordeonininkų. - Galbūt ne visi muzikos mokyklas baigę moksleiviai pasirinks šią profesiją, bet muzika juos lydės ir neleis paslysti visą gyvenimą“.
- Ką tik kartu su auklėtiniais grįžote iš konkurso Italijoje, netrukus vešitės juos į festivalį-konkursą Lenkijoje. Kuo praturtina tokios išvykos jaunuosius muzikantus? - paklausė „Respublika“ Marytės Markevičienės.
- Vaikams tokie renginiai yra labai įdomūs ir sustiprina jų motyvaciją nesustoti, dirbti toliau. Tarptautinio konkurso Italijoje „Citta di Lanciano“ laureatėmis skirtingose amžiaus grupių kategorijose tapo visos trys jame dalyvavusios mūsų gimnazijos akordeonininkės: Eglė Bartkevičiūtė savo kategorijoje tapo nugalėtoja, Austėja Adomaitytė užėmė antrą, o Aistė Norbutaitė - trečią vietas. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje gerai žinomą jaunąją akordeonininkę E.Bartkevičiutę globoja Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“, padedantis jai išvykti į visas keliones. A.Adomaitytė ir A.Norbutaitė dar tik augančios akordeonininkės, jų didžiausi pasiekimai - dar prieš akis. Jau antradienį į Šiaulius repetuoti atvyksta jungtinio Baltijos šalių akordeonininkų orkestro „Baltic Tremolo“ muzikantai iš Latvijos ir Estijos, su kuriuo net 19 mūsų miesto akordeonininkų vyks į festivalį-konkursą Lenkijoje. Kolektyvas koncertuos mokyklose, kultūros namuose, bažnyčiose, dalis mokinių dalyvaus jaunųjų atlikėjų konkurse.
- Kas jus labiausiai džiugina žvelgiant į moksleivius?
- Malonu matyti, kad moksleiviams muzika yra reikalinga. Jie dirba su entuziazmu, patys renkasi repertuarą, patys klausosi muzikos įrašų, noriai koncertuoja. Džiaugiuosi, kad šie moksleiviai turi kur save realizuoti, turi su kuo pasidalyti savo laimėjimais ir jaučiasi reikalingi Lietuvai, nors didžiajai daliai jų vykti į koncertines keliones tenka už tėvų pinigus.
- Ar neskaudu matant, kad beveik visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės šalį garsinančius kultūros žmones daugiausia maitino pažadais?
- Žinoma, paramos sulaukiame mažai. Suprantame ir tai, kad ne mums vieniems tos paramos reikia. Jei šalyje yra problemų, jas pasidalyti turime visi. Džiugu, kad gimnazijos vadovybė mums visada pritaria ir padeda realizuoti savo kūrybinius sumanymus. Ir miesto valdžia padeda pagal galimybes: parodo dėmesį, padeda nuvažiuoti į kai kuriuos renginius, skiria bent dalinį finansavimą mūsų organizuojamiems festivaliams, skatina jaunuosius muzikantus skirdami jiems metų Jaunojo menininko premijas. Kultūrai skiriama parama nė iš tolo neprilygsta tai, kuri skiriama sportui ar karių misijoms užsienio šalyse finansuoti. Tačiau menininkams išgyventi padeda tai, kad jie yra patriotai. Kultūrine veikla jie užsiimti gali ir be didelių pinigų, vedami suvokimo, kad ši veikla yra reikalinga. Net moksleiviai man ne kartą yra sakę: „Mes būsime laimingi užsidirbdami pragyvenimui dirbdami darbą, kurį norime dirbti“.
- Ko reikia, kad valdžios atstovai, kultūrą vadinantys prioritetine sritimi, vykdytų savo pažadus ir pagaliau pradėtų mokėti kultūros žmonėms padorius atlyginimus?
- Visi sakome, kad prioritetas yra žmogus ir kultūra. Galbūt valdžia neturi iš ko vykdyti tuos pažadus? Lietuva pinigų randa įvairioms paramos akcijoms užsienio šalyse, bet ten vaikai neturi ką valgyti... Mes nenorime ir nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Lietuvos valdžia dalija pašalpas bedarbiams ir kitiems socialiai remtiniems žmonėms, bet aš manau, kad ir tas pašalpas reikia užsidirbti. Kultūros darbuotojai tikrai išgyvena nekokius laikus. Tikimės, kad tai suvoks ir mūsų valdžios atstovai, tada gal situacija ir pradės eiti geryn. Kultūros ir kitų sričių gerovė juk priklauso nuo šalies ekonomikos, o ji šiandien silpna, laukai nedirbti, dirvonuoja... Apie kokį ekonomikos pakilimą galima kalbėti, jei žmonėms išmokos mokamos už tai, kad jie nedirbtų žemės? O kol kas kultūros darbuotojus į priekį veda beribis entuziazmas, prieš kurį griūva bet kokie kalnai. Tikiu, kad tie entuziastai išsaugos kultūrą, šiandien balansuojančią ties išgyvenimo riba. Mes, kurdami naujas tradicijas, privalome išsaugoti senąsias. Jeigu to nepadarysime - bus blogai. Lietuviai juk ir nepriklausomybę išsikovojo su daina lūpose. Manau, kad ir toliau saugosime kultūrą ir išliksime tvirti.
- Neseniai buvote išrinkta Šiaulių miesto garbės piliete. Ar pakanka šiandien pedagogams pagarbos?
- Mūsų gimnazijoje, mūsų mieste pakanka. Ne mano vienos nuopelnas, kad tapau miesto garbės piliete. Viena aš esu niekas. Be savo mokinių, mokinių tėvų, kolegų, šeimos nebūčiau pasiekusi tokio įvertinimo. Šiaulių miestas ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija (buvusi aukštesnioji muzikos mokykla) mane užaugino ir subrandino: aš čia mokiausi, čia dirbu, man čia gera. Tai - mano antrieji namai. Niekada nesigailėjau pasirinkusi šią specialybę ir esu laiminga galėdama dirbti šį darbą, šioje aplinkoje. Pedagogams šiandien nėra lengva: uždarinėjamos mokyklos, dėl mokinio krepšelio viliojami moksleiviai... Ką daryti, jei mažėja jaunų šeimų, jei tėvai vaikus išsiveža į užsienį ir jų čia nelieka? Ši problema atspindi visą situaciją, kuri dabar yra Lietuvoje. Žmonės mūsų šalyje neuždirba tiek, kiek galėtų uždirbti, negali gyventi nevaržydami savo poreikių, negali realizuoti savęs...
- Aukštasis muzikinis išsilavinimas Lietuvoje kainuoja pasakiškus pinigus, kai užsienyje jį galima įgyti nemokamai. Kodėl valstybė veja jaunimą siekti gyvenimo aukštumų svetur?
- Lietuvoje muzikos mokslas yra labai brangus - vieni metai studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje būsimiesiems atlikėjams ir muzikos pedagogams kainuoja 18 tūkst. litų. Bakalauro studijos trunka ketverius metus, dar dvejus metus studijuoja siekiantys magistro laipsnio. Tad magistrantūros studijos kainuoja daugiau nei 100 tūkst. litų. Skaudžiausia, kad valstybės finansuojamų vietų yra labai mažai. Kanklininkams, birbynininkams ir akordeonininkams per metus yra skiriamos tik devynios valstybės finansuojamos vietos trijose aukštosiose mokyklose: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos universitete ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje Kaune. Valstybės finansuojamos vietos nepasiekiamos net daugybę laimėjimų pelniusiems tarptautinių konkursų laureatams. Dar viena skaudi problema - stojantieji į meno specialybes yra vertinami pagal reitingavimą, o ne pagal savo pasirinktos programos atlikimą, todėl neturi galimybės perrašyti savo pasirenkamų specialybių eiliškumo.
- Ar ne dėl to studijas užsienyje pasirinko ir pasaulinį pripažinimą pelnęs jūsų auklėtinis M.Levickis?
- Martyną pradėjau mokyti tada, kai jam buvo aštuoneri ir mokiau 10 metų. Baigęs 12 klasių tęsti muzikos mokslų jis išvyko į Londono karališkąją muzikos akademiją, ją sėkmingai baigė. Lietuvoje Martynas, atsižvelgiant į pasiekimus, tikrai būtų gavęs valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje, gerą profesinį parengimą, tačiau nebūtų tapęs tokiu universaliu muzikantu ir populiariu atlikėju, koks yra šiandien. Nemokamai jis būtų galėjęs studijuoti ir kai kuriose užsienio šalyse, bet dėl geresnių perspektyvų pasirinko mokamas studijas Londone. Martynui Anglijoje nebuvo lengva. Ačiū Šiaulių miesto vadovams, nupirkusiems puikų instrumentą, kuriuo ir šiandien groja Martynas, ačiū rėmėjams, kurie pirmaisiais metais sumokėjo už jo studijas. Vėliau Martynas viskuo turėjo pasirūpinti pats - ir mokesčiais už mokslą, ir pragyvenimu. Dabar Martynas yra labai laimingas, galėdamas plėtoti savo koncertinę veiklą ir dirbti populiarinant akordeoną. Džiaugiuosi, kad jis rado savo vietą gyvenime, kad šiandien gali daryti tai, apie ką svajojo dar būdamas mokiniu, kad groja ne tik lengvąją, bet įvairią muziką. Organizuodamas festivalius jis rengia ir klasikinės, ir originalios muzikos koncertus. Šiemet būdamas Kristupo vasaros festivalio akordeono savaitės meno vadovu Martynas pademonstravo, kad yra universalus. Už tai klausytojai jį ir myli.
- Kiek metų turės praeiti, kol Lietuvoje vėl pavyks išugdyti panašaus lygio virtuozą?
- Gerų akordeonininkų mes turime nemažai, bet Martynas išskirtinis tuo, kad turi individualių savybių, kurių stokoja kiti: didžiulę charizmą, įtaigą, yra labai artistiškas ir išraiškingas. Didelė studijų kaina nuo muziko kelio pasirinkimo atbaidyti gali daug talentingų jaunuolių, tačiau džiugina tai, kad ir nepasirinkę muziko kelio jie visam gyvenimui su muzika lieka draugai. Palytėti muzikos jie tampa jautresni, šiltesni, neužauga blogais žmonėmis, negali daryti pikto kitam. Jie dalyvauja renginiuose, lanko koncertus, atveda savo vaikus, laisvalaikį leidžia muzikuodami... Be muzikos gyventi negali ir mūsų dukra Milda - baigusi fortepijono specialybę gimnazijoje ji savo ateitį susiejo su kita specialybe, bet grįžusi namo su malonumu sėda prie pianino ir groja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą