Meilė tėvynei prasideda nuo kiemo

Še­šia­me­tis Džiu­gas klau­sia: „Tė­ti, ko­dėl vė­lia­vos?“. „Gim­ta­die­nis“, – at­sa­ko Gied­rius Glo­bys. Vai­kas neat­lyž­ta: „O kie­no?“ „Lie­tu­vos“, – paaiš­ki­na tė­vas. „Va­lio, tai šian­dien val­gy­si­me tor­tą!“, – ap­si­džiau­gia ma­ža­sis lie­tu­vis. Tai bu­vo va­sa­rio 16–osios ry­tą. Ko­vo 11–ąją šei­ma tu­ri tra­di­ci­ją – da­rys fo­to­se­si­ją. „Mū­sų pa­trio­tiz­mas nie­ka­da ne­nu­ga­ra­vo, nes nie­ka­da ne­bu­vo ir „už­vi­rin­tas“, – sa­ko Gied­rius.

Tor­tas Lie­tu­vai

Va­sa­rio 16-osios ry­tas šiau­lie­čių Glo­bių šei­mo­je pra­si­dė­jo sū­naus Džiu­go ir tė­vo Gied­riaus po­kal­biu apie Lie­tu­vą ir jos gim­ta­die­nį. Džiu­go vy­res­nė­lė se­suo Rus­nė apie šven­tę ži­no­jo jau anks­čiau, to­dėl šia pro­ga min­ti­nai iš­mo­ko Mai­ro­nio ei­lė­raš­tį „Oi ne­verk, mo­tu­šė­le“. Pa­ti ma­žiau­sia Gied­rė nu­džiu­gi­no tė­vus, tiks­liai nu­sa­kiu­si, ko­kių spal­vų yra mū­sų vė­lia­va. Džiu­gas iš­mo­ko An­zel­mo Ma­tu­čio ei­lė­raš­tį „Aš – ta­vo tė­vy­nė“.

Jei jau gim­ta­die­nis, ko­dėl ne­su­val­gius tor­to? Al­ber­ta, tri­jų lie­tu­vai­čių ma­ma, pa­ga­mi­no tris­pal­vį žė­lė tor­tą. Vi­si su­si­grie­bė, kad nė­ra ba­lio­nų na­mams pa­puoš­ti. Vai­kai su­gal­vo­jo išei­tį – ant len­ty­nų pri­dė­lio­jo iš le­go ka­la­dė­lių su­konst­ruo­tų tris­pal­vių bokš­te­lių.

Tą šven­ti­nę die­ną į sve­čius atė­jo dar vie­na šei­ma, ku­rio­je au­ga trys pa­na­šaus am­žiaus vai­kai. Tik­ras gim­ta­die­nis.

„Bet ko­kia mei­lė tu­ri bū­ti sma­gi. Ypač mei­lė gim­ti­nei“, – šyp­so­da­ma­sis sa­ko Gied­rius Glo­bys.

Vis­kas vy­ko ne ko­kia­me ofi­cia­lia­me ren­gi­ny­je, o Glo­bių šei­my­nos sve­tai­nė­je. Ten, kur vi­si kas­dien pie­tau­ja. Tą­kart kve­pė­jo fir­mi­niu pa­tie­ka­lu – bul­vių plokš­tai­niu.

O ką rei­kės Džiu­gui at­sa­ky­ti ko­vo 11-ąją? „Ir­gi gim­ta­die­nis. Lie­tu­va tu­ri ne vie­ną gim­ta­die­nį. Juk nuo to vai­kams tik ge­riau – tor­tų dau­giau“, – paaiš­ki­na Gied­rius. Šei­ma ko­vo 11-ąją šven­čia pa­na­šiai, ta­čiau dar tu­ri tra­di­ci­ją tą die­ną da­ry­ti šei­mos fo­to­se­si­ją.

Karš­tas, bet ne ver­dan­tis

Gied­riaus ir Al­ber­ta – abu is­to­ri­kai, šią spe­cia­ly­bę bai­gę Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Abu dir­ba is­to­ri­jos mo­ky­to­jais, o Gied­rius dar ir Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Po­ra nuo mo­kyk­los ir stu­di­jų lai­kų yra už­kie­tė­ję skau­tai.

Jie sa­ko, kad mei­lę Tė­vy­nei vai­kams ne tik tor­tais skie­pi­ja. Juk prieš tai ten­ka ko­kį ei­lė­raš­tį iš­mok­ti. Vai­kai mie­lai pa­sa­ky­tų tą, ku­rį dek­la­ma­vo Ka­lė­dų se­ne­liui, ta­čiau šie­met juk – Mai­ro­nio me­tai.

Al­ber­tai skau­džiau­sia, kai jos mo­ki­niai ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kas bu­vo jų se­ne­liai, ko­kie jų var­dai, ka­da gi­mė. Ką jau kal­bė­ti apie pro­se­ne­lius. Abu is­to­ri­kai sa­ko ži­nan­tys sa­vo ge­nea­lo­gi­nį me­dį iki pro­pro­se­ne­lių.

„Jei no­ri bū­ti pa­trio­tu, vi­sai ne­bū­ti­na val­gy­ti tris­pal­vį tor­tą, – kons­ta­tuo­ja Gied­rius. – Vis­kas pra­si­de­da nuo sa­vo kie­mo. My­liu sa­vo na­mus, ra­jo­ną, o ga­liau­siai ir vi­są Lie­tu­vą. Ne­mėgs­ta­me pa­ra­dų, nes tai dirb­ti­na. Mū­sų pa­trio­tiz­mas nie­ka­da ne­nu­ga­ra­vo, nes nie­ka­da ne­bu­vo ir „už­vi­rin­tas“. Rei­kia svei­kai žvelg­ti į pa­trio­tiz­mą“.

Var­dai su le­gen­do­mis

Gied­rius ir Al­ber­ta dar prieš su­si­tuok­da­mi ži­no­jo, kad sa­vo at­ža­loms duos lie­tu­viš­kus var­dus, ku­rie tu­rės ir sa­vo le­gen­dą.

Vy­riau­sia­jai Rus­nei var­dą su­gal­vo­jo Al­ber­ta, kai ruo­šė­si eks­kur­si­jai į Pa­ma­rio kraš­tą. Rus­nė bu­vo my­li­miau­sia Ne­mu­no duk­ra. Ją pa­mi­lo Bang­pū­čio sū­nus Va­ka­ris, ku­ris slap­ta iš­si­ve­žė Rus­nę į sa­vo tė­vo Bang­pū­čio na­mus. Ne­mu­nas il­gai neat­lei­do Va­ka­riui, py­ko ir ant duk­ters. Ta­čiau nu­džiu­go su­lau­kęs vai­kai­čių – At­ma­tos, Skir­vy­tės, Pa­kal­nės, Vo­rus­nės, Vy­ti­nės.

Džiu­gas gi­mė Šiau­liuo­se, be­veik Že­mai­ti­jo­je. Jam pa­tin­ka ži­no­ti, kad Džiu­gas bu­vo le­gen­di­nis ku­ni­gaikš­tis, ku­ris su kuo­ko­mis mu­šė kry­žiuo­čius. „Jei bū­tų gi­męs kur nors prie Vil­niaus – gal bū­tų Ker­nius, Ker­na­vės ku­ni­gaikš­tis“, – svars­to Gied­rius.

Ma­žai kas ži­no, kad pir­mo­ji Lie­tu­vo­je Gied­rė bu­vo Gied­rė Gu­čie­nė-Žmui­dzi­na­vi­čiū­tė, gi­mu­si 1913 me­tų ko­vo 5 die­ną. Var­dą jai da­vė tė­vai dai­li­nin­kas An­ta­nas Žmui­dzi­na­vi­čius ir Ma­ri­ja Žmui­dzi­na­vi­čie­nė-Put­vins­kai­tė. Ma­mos bro­lis bu­vo Vla­das Put­vins­kis, Šau­lių są­jun­gos įkū­rė­jas, ku­ris pa­ra­šė kny­gą-le­gen­dą „Gied­rė“.

„Sten­gia­mės „už­prog­ra­muo­ti“ vai­kus taip, kad jie jaus­tų­si lie­tu­viais, ži­no­tų sa­vo šak­nis“, – paaiš­ki­na Al­ber­ta, ta­čiau pa­tiks­li­na, kad vie­nin­te­lio bū­do su­vok­ti sa­ve kaip lie­tu­vį, nė­ra. Pa­vyz­džiui, įžy­mus gam­ti­nin­kas Ta­das Iva­naus­kas lie­tu­viu pa­si­ju­to per­ko­pęs dvi­de­šimt me­tų, nors vai­kys­tė­je lie­tu­viš­kai ne­kal­bė­jo.

Kau­nie­čiai – vie­nin­ges­ni

Abu is­to­ri­kai ki­lę iš Kau­no, o Šiau­liuo­se ap­si­gy­ve­no prieš de­vy­ne­rius me­tus. Po­ra įsi­ti­ki­nu­si, kad Kau­nas – vie­nas pa­trio­tiš­kiau­sių mies­tų. Tau­tiš­ku­mą nu­lė­mė pa­ti is­to­ri­ja.

Mies­tas nuo se­no kon­ser­va­ty­vus, to­dėl pa­lai­kan­tis tra­di­ci­jas.

Gied­rius pri­me­na, kad Vil­nius nie­ka­da ir ne­bu­vo la­bai lie­tu­viš­kas mies­tas.

Al­ber­ta ma­no, kad šiau­lie­čiai su sa­vo mies­tu to­kio stip­raus ta­pa­ti­ni­mo­si ne­tu­ri. Mies­to švie­suo­liai net pa­brė­žia, kad Šiau­liai – nuo­bo­do­kas pro­le­ta­riš­kas dar­bi­nin­kų mies­tas. „Ta­čiau kiek vi­so­kių kul­tū­ros vei­kė­jų čia gi­mė. Tik dau­gu­ma jų sa­vo kū­ry­bą sklei­dė sve­tur“, – sa­ko Al­ber­ta.

Ati­duok, ką pri­va­lai

Ar sun­ku my­lė­ti Lie­tu­vą? Ar kel­ti tris­pal­vę, kai tai yra pri­va­lo­ma, o ne lais­va va­lia nu­spren­džia­ma?

„Pra­dė­ki­me nuo to, kad kai tau aš­tuo­ne­ri, pri­va­lo­ma iš­mok­ti Mai­ro­nio ei­lė­raš­tį. Iš pra­džių tu muis­tai­si, bet vė­liau džiau­gie­si“, – at­sa­ko Gied­rius.

Is­to­ri­ko nuo­mo­ne, tie, ku­rie ne­ke­lia vė­lia­vos tar­si pro­tes­tuo­da­mi, pa­ro­do sa­vo vai­kiš­ku­mą. Al­ber­ta šiuo klau­si­mu pri­ta­ria: „Pa­tys rei­ka­lau­ja­me, kad vals­ty­bė kaž­ką duo­tų pri­va­lo­mai. Ko­dėl ji ne­ga­li ko nors iš mū­sų pa­rei­ka­lau­ti?“

Gied­rius šį klau­si­mą už­bai­gė lo­ty­niš­ku po­sa­kiu, ku­ris yra pa­ra­šy­tas ant au­ku­ro prie ne­ži­no­mo ka­rei­vio ka­po Kau­ne „Red­de, quod de­bes“. Tai reiš­kia – ati­duok, ką pri­va­lai.

Šak­nys

Al­ber­ta pa­me­na, kad mei­lė gim­ta­jam kraš­tui už­si­mez­gė vai­kys­tė­je. Se­ne­lis bu­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kas, po­li­ti­nis ka­li­nys, ge­rai mo­kė­jęs slaps­ty­tis. Suė­mė jį, kai iki Sta­li­no mir­ties bu­vo li­kę pu­sė me­tų. „Kai grį­žo iš la­ge­rio, ša­ku­tės ne­nu­lai­kė. Jei nors kiek il­giau – bū­tų neiš­gy­ve­nęs“, – pa­sa­ko­ja Al­ber­ta.

Bū­da­ma vos 12 me­tų Al­ber­ta sten­gė­si da­ly­vau­ti Lie­tu­vai svar­biuo­se įvy­kiuo­se: „Su tė­vais sau­sio 13-ąją prie par­la­men­to va­žia­vo­me. Pas­kel­bė, kad at­va­žiuo­ja tan­kai. Tė­vai ma­ne „su­pa­ka­vo“ į au­to­mo­bi­lį ir – at­gal į Kau­ną. Vi­są ke­lią ver­kiau, ko­dėl ne­pa­si­li­ko­me. Da­ly­va­vau ir Bal­ti­jos ke­ly­je“.

Po­ra ne­sie­ja emig­ra­ci­jos su pa­trio­tiš­ku­mu. Jei žmo­nės emig­ruo­ja, net ir dėl eko­no­mi­nių da­ly­kų, jie tu­ri to­kią tei­sę.

„Kai ku­rie prieš­ka­rio emig­ran­tai grį­žo ir in­ves­ta­vo į sa­vo ūkius. Da­bar­ti­niai taip pat siun­čia pi­ni­gus ar­ti­mie­siems. Po­li­ti­niai emig­ran­tai už ki­tus nie­kuo ne ge­res­ni. Juk jie ne­pa­si­li­ko par­ti­za­nau­ti. Tik gai­la, kad kai ku­rių mū­sų drau­gų vai­kai ne­mo­kės tai­syk­lin­gai lie­tu­viš­kai ra­šy­ti“, – svars­to Al­ber­ta.

Pi­lie­tiš­ku­mas – na­tū­ra­lu

Tiems, ku­rie kei­kia Lie­tu­vą, is­to­ri­kų šei­ma no­rė­tų pri­min­ti, kad bu­vo daug bai­ses­nių lai­kų: ho­lo­kaus­tas, trem­tis, ka­rai, rytp­rū­sių tra­ge­di­ja. Žmo­nės ir ta­da iš­lai­kė svar­biau­sias ver­ty­bes.

„Tik­rie­siems pa­trio­tams na­tū­ra­lu elg­tis pi­lie­tiš­kai, – sa­ko Gied­rius. – Na ir kas, kad vals­ty­bė ne­la­bai vals­ty­biš­ka. Grei­čiau par­tie­tiš­ka.“

Al­ber­ta pri­ta­ria. Jos nuo­mo­ne, Lie­tu­vo­je žmo­nės tu­rė­tų da­ly­vau­ti vals­ty­bės val­dy­me: „Rei­kia ei­ti bal­suo­ti, nes tai yra vie­nas iš bū­dų da­ly­vau­ti vals­ty­bės gy­ve­ni­me. Drą­siai eik, o vė­liau – drą­siai kri­ti­kuok. Vi­suo­me­nė tu­ri pa­ro­dy­ti, kad ji nė­ra žais­liu­kas.

Rei­kia bur­tis į bend­ruo­me­nes. Man gra­žu, kai žmo­nės vie­nin­gai ap­gi­na sa­vo mo­kyk­lą nuo už­da­ry­mo, iš­ve­ja kiau­lių fer­mų sta­ty­to­jus ar da­ly­vau­ja ap­lin­kos tvar­ky­mo ak­ci­jo­se. Tai ir yra tik­ra­sis pa­trio­tiz­mas“.