„Vos devyni mėnesiai praėjo nuo tada, kai kardinolas Chorchė Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio) tapo pirmuoju Romos popiežiumi, kilusiu iš Naujojo pasaulio, - teigiama redakcinėje „The Times“, paskelbusio pontifiką metų žmogumi, skiltyje. - Jeigu jis nebūtų nieko padaręs, o tik suteikęs pasitikėjimą Romos katalikų bažnyčios parapijiečiams, sukrėstiems šventikų skandalų dėl seksualinių nusikaltimų visame pasaulyje ir bandymų juos nuslėpti, jis vis viena būtų itin pastebima figūra bažnytiniame ir visuomeniniame gyvenime. Tačiau Pranciškus nuveikė kur kas daugiau. Vienas iš jo pirmtakų Jonas XXIII, išrinktas 1958 metais, sušaukė istorinį II Vatikano susirinkimą, kad, kaip vaizdingai yra pasakęs, atidarytų Bažnyčios langus ir įleistų šviežio oro. Romos popiežius iš Argentinos ir vėl plačiai atvėrė šiuos langus pasitelkęs savo asmenybės jėgą...“
Pranciškus labai anksti suteikė toną savo pontifikatui, išsirinkdamas XII amžiuje gyvenusio šventojo Pranciškaus Asyžiečio vardą. Kai buvo išrinktas, jis asmeniškai atsisakė savo Argentinos laikraščių prenumeratos ir apsisprendė apsigyventi Šventosios Martos namuose Vatikane, kur jis oficialiai priima svečius ir pietauja su kitais šventikais. Tai yra ne parodomasis saiko jausmo demonstravimas, kaip nurodo leidinys, o tikslingas teologinis veiksmas.
Pranciškų labiausiai jaudina ekonominio teisingumo klausimai. Jis kilęs iš žemyno, kuris visada kentėjo nuo itin ryškios socialinės nelygybės ir atskirties, todėl jo kritika yra paremta asmenine patirtimi. Pontifikas tapo iškalbingu gynėju tų, kuriuos Vakarų pasaulio turtai aplenkė, o kartu jis nuolat kvietė pasaulio žmoniją išlikti savimi. Niekas, kad ir kokio tikėjimo būtų, negali ramia sąžine ignoruoti šio kreipimosi.
„Katalikų bažnyčiai buvo reikalinga išskirtinė asmenybė, ir, atrodo, ji ją atrado...“ - konstatuoja „The Times“.
Antrąją Kalėdų dieną popiežius Pranciškus kalbėjo maldą kartu su šia proga į Šv. Petro aikštę susirinkusiais maldininkais bei turistais. Ir tarsi patvirtino savo aukštą įvertinimą.
Rašyti komentarą