Kaip dalyviai rengėsi ekspedicijai, kokius tikslus sau kelia bei kokių naujovių atsirado septintaisiais projekto gyvavimo metais „Bernardinai.lt“ pasakoja projekto „Misija Sibiras“ koordinatorius Arnas Marcinkus.
Šiemet dalyviai vyksta į Rytų Sibiro pietuose esančą Chakasijos Respubliką. Kodėl pasirinkta ši vieta? Koks lietuvių pėdsakas ten paliktas?
Chakasija yra pasirinkta neatsitiktinai. Kiekvienais metais rengdami šį projektą mes galvojame ir stengiamės vykti į tas vietas, kur niekada dar ekspedicijos dalyviai nėra buvę, kad būtų galima kuo daugiau objektų pažymėti, užfiksuoti, aptvarkyti... Kita vertus, šitas projektas yra skirtas ir supažindinti visuomenę, priminti jai istorijos įvykius, tad dar vienas motyvas – parodyti ne tik visiems žinomus tremties regionus kaip, pavyzdžiui, Vorkuta, Irkutskas ir pan.
Dėl to prieš keletą metų važiavome į Sverdlovsko sritį, Buriatijos respubliką, šiemet važiuojame į Chakasiją. Tikrai ne kiekvienas žino, kad ne tik dabartinės Rusijos teritorijoje buvo tremties ir įkalinimo vietų, tad prieš keletą metų važiavome į Kazachstaną, praėjusiais metais buvome Tadžikistane. Norime šiek tiek plėsti visuomenės supratimą apie tremtį ir geografine prasme, ir lygiai taip pat emocine prasme.
Dar vienas motyvas vykti į Chakasiją – kad paskutinė ekspedicija ten lankėsi prieš 20 metų. Apie šią tremties kryptį realios informacijos per pastaruosius dvidešimt metų beveik neturime.
Žinoma, yra ten nuvažiavęs vienas kitas lietuvis, bet niekada nebuvo ekspedicijos, t. y. niekada nebuvo tikslo fiksuoti, įvertinti esamą kapinių, paminklų būklę. Todėl šiemet ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai galės atlikti labai reikalingą darbą Lietuvai, Lietuvos archyvams, pagelbėti Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimų centrui ir t. t.
Lietuvių Chakasijoje palyginti buvo ištremta nedaug, iki tūkstančio žmonių. Daugiausia – iš Vilkaviškio, Marijampolės ir Vakarų Lietuvos – Rietavo, Mažeikių, Šilutės, Klaipėdos regiono. Nemažai tremtinių yra sugrįžę.
Kiek laiko truks kelionė, pati ekspedicija?
Pati ekspedicija trunka porą savaičių. Dalyviai simboliškai savo ekspediciją pradeda važiuodami traukiniu iki Maskvos, paskui jau lėktuvu pasieks Chakasiją. Ši vietovė nutolusi nuo Lietuvos 5000 km, tad jeigu visą kelią bandytume įveikti traukiniu – vien nuvažiavimui ir grįžimui reikėtų beveik mėnesio, todėl renkamės greitesnį keliavimo būdą. Pačioje Chakasijoje gali tekti keliauti ir viešuoju transportu, ir nuomotis autobusą, ir pakeleivingais automobiliais, ar kažkaip kitaip – svarbiausia pasiekti išsikeltus šios ekspedicijos tikslus.
Kokios svarbiausios ekspedicijos dalyvių užduotys? Ar septintais projekto gyvavimo metais atsirado naujovių?
Kiekvienais metais mokydamiesi ir vertindami patirtį stengiamės po truputėlį didinti krūvius ekspedicijos komandoms. Šiemet bene pagrindinis dalykas, kad be jau įprastų lietuvių ar iš Lietuvos ištremtų asmenų kapinių tvarkymo, susitikimų su vis dar ten gyvenančiais lietuvių kilmės asmenimis ir pabendravimu, šiemet ekspedicija vežasi ir tautodailininko Vidmanto Zakarkos drožtą beveik 3 metrų aukščio medinį kryžių, kurio nuvežimas turėtų būti vienas iš ekspedicijos akcentų.
Geležinkelio stotyje, prieš pat išvykstant, jis bus pašventintas. Beje, šio kryžiaus maketą visi norintieji gali pamatyti Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje.
Kaip dalyviai ruošėsi ekspedicijai?
Kiekvienais metais pastebiu, kad dalyviai vis daugiau bendrauja ir vis labiau susibičiuliauja dar iki pačios ekspedicijos. Pirmaisiais metais visi susipažindavo vos ne traukinyje ar bandomajame žygyje, o dabar ekspedicijoje dalyvaujantys jaunuoliai yra kviečiami itin aktyviai ir intensyviai jai ruoštis.
Mane, kaip vieną iš organizatorių, džiugina, kad jauni žmonės žiūri į „Misija Sibiras“ ne į kaip kažkokią kelionę ar ekskursiją, bet kaip į ekspediciją. Jie skaito, domisi, ieško informacijos apie pačią Chakasiją, trėmimus, skaito ir apie partizanus, kadangi dalis partizanų taip pat buvo ištremti į Chakasiją, dalyvavo susitikimuose su iš Chakasijos grįžusiais lietuviais, įvairiuose minėjimuose, koncertuose, susijusiuose su tremties, Lietuvos istorijos temomis.
Pastebėjome, kad dalyviai savo iniciatyva bendravo su tremtiniais, ėjo pas kaimynus, dėdes, tetas, vieni kitų giminaičius, kad pabendrautų, pabandytų suprasti, ką jie ten išgyveno, ką prisimena, kaip vertina, ko patys tremtiniai norėtų, kad šis jaunimas dabar pamatytų ir t. t. Taigi pasiruošimas ekspedicijai yra gana intensyvus, ir tai mane labai džiugina.
Pernai buvo rengiamos dvi ekspedicijos, šiemet tik viena. Ar tai reiškia, kad projektas mažėja, traukiasi?
Dėl vietų mažėjimo – toli gražu ne. Kadangi Sibire yra žinoma apie 800 lietuvių laidojimo vietų, o mes jų aplankėme kol kas tik apie 80, tad vietų, kur vykti, – yra dar begalė. Kitas dalykas – norinčiųjų dalyvauti šiame projekte nuolatos daugėja.
Praėjusiais metais jų buvo apie pusantro tūkstančio, o šiemet suskaičiavome rekordinį – apie 1900 norinčiųjų vykti į ekspediciją anketų skaičių. Į bandomąjį žygį vykti kasmet kviečiame vis daugiau žmonių, ir kaskart jie vis geriau pasirodo.
Kad „Misija Sibiras“ vyks ir toliau – aš net neabejoju. Svarbiausia, kad galėtume užtikrinti reikiamą finansavimą. Tik kol nebus valstybinio požiūrio į tai, ką gero duoda šis projektas, – bus sudėtinga tą padaryti.
Šio projekto negalėtume surengti be palaikymo akcijos koncerto, rodomo per Lietuvos televiziją, taip pat svarbus ir LR Vyriausybės indėlis, labai reikšminga ir verslo dalis. Mus džiugina, kad privatus sektorius mato šiame projekte ne verslo, bet visuomeninį ir socialinį interesą.
Tačiau jau galvojame ir apie kitus metus – jau braižome galimas ekspedicijos vietas ir maršrutus.
Galvojame ne tik, ką dar būtų galima padaryti važiuojant į Sibirą, bet ir ką daryti čia, Lietuvoje. Šiemet pirmą kartą kartu su Lapkričio 2-osios draugija buvome išvykę į ekspediciją Lietuvoje, Krakių seniūnijoje (Kėdainių r.) fiksavome kapinėse palaidotų žmonių vardus, pavardes, gimimo ir mirties datas.
Šie duomenys buvo suvesti į specialią duomenų bazę, kad kiekvienas žmogus, atsidaręs šią bazę, galėtų susirasti savo senelių ar prosenelių gimimo, mirties datas, braižytis genealoginius medžius ir t. t. Tokios iniciatyvos ir „Misija Sibiras“ projekto plėtimasis ir Lietuvoje, manau, turėtų sėkmingai vykti kitais ir dar kitais metais.
Pats esate dalyvavęs vienoje iš ankstesnių „Misija Sibiras“ ekspedicijų. Ko norėtumėte palinkėti penktadienį išvykstantiems jauniems žmonėms?
Prieš keletą metų vienas iš projekto dalyvių Gabrielius Liaudanskas-Svaras pasakė labai gerus žodžius, kurie man labai įsiminė: „Tai yra kur kas lengviau, negu jums atrodo, bet kur kas svarbiau, negu galite įsivaizduoti.“ Manau, kad šie žodžiai labai teisingi.
Ten nepabuvus, nesupratus, neišgyvenus – niekada negalėsi suprasti, ką reiškia stovėti Sibiro taigoj, sudegusiose lietuvių kapinėse ir matyti ant kryžių lietuviškai parašytą vardą, pavardę, gimimo, mirties metus ir, pavyzdžiui, žodžius „lietuvis“ ar „lietuvis iš Lietuvos“.
Toje vietoje, kur rašoma pati svarbiausia informacija, – vis vien atrasdavo vietos parašyti, kad žmogus buvo lietuvis. Tą suprasti galima tik tada, kai pats pamatai. Linkiu kiekvienam parsivežti supratimą ir patyrimą, ką Lietuva išgyveno, kaip kiekvienas jų gali prisidėti prie Lietuvos gerinimo, gražinimo ir puoselėjimo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą